Pirmasis sekmadienis po Kalėdų yra skirtas Šventajai Šeimai: atskubėję į Betliejų, piemenys randa „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Jėzus gimė tvartelyje ir jo pirmasis lopšys buvo ėdžios, bet Marijos ir Juozapo meilė leido jam pajusti švelnumą ir mylinčių asmenų grožį. Šventoji Šeima patyrė įvairių išbandymų, tačiau, pasitikėdami dieviškąja Apvaizda, Marija ir Juozapas pasirūpino Jėzaus ramia vaikyste ir reikalingu auklėjimu. Kaip svarbu, kad kiekvienas vaikas, ateinantis į šį pasaulį, būtų apgaubtas šeimos šilumos. Išoriniai patogumai kiekvieno vaiko vystymuisi yra svarbūs, bet šeimos – tėvo ir motinos – meilė svarbiausia.

Apreiškimo išsipildymas Jėzaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu pagilina simbolinį santykį tarp dieviškosios sandoros ir žmogiškosios šeimos sandoros: Jėzus gimė ir augo žmonių šeimoje; Kanos vestuvių puotoje padaro pirmąjį stebuklą, kuriuo atpažįstamas kaip Mesijas, o kitu atveju prisistato kaip jaunikis, kuriam esant negalima pasninkauti; daugel kartų pasakoja įvairias šeimos istorijas, kad atskleistų Dievo veidą; kalba apie savo ir mokinių santykį kaip apie naują šeimą; nuo kryžiaus patiki motiną mylimam mokiniui, o mylimą mokinį motinai, nurodydamas, kad Bažnyčia yra šeima, kurios santykis priklauso nuo jo mirties ir prisikėlimo. Jėzus, pasitelkdamas šeimos patirtį, kalba ne tik apie Dievo ir žmogaus santykį, jis atskleidžia, kad visų žmonių tarpusavio santykių pagrindas slypi meilės sandoroje, kurią Dievas nuo amžių numatė su žmonija ir kurią Jėzus galutinai įgyvendino.

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Jėzaus šeimos bėgimą į Egiptą. Rytų išminčių aplankymo metu (plg. Mt 2, 1–12) jie jau veikiausiai buvo radę laikiną prieglaudą Betliejuje. Juozapas per sapną gauna patarimą bėgti į Egiptą ir gelbėtis nuo kūdikiui gresiančio pavojaus. Tą pačią naktį Juozapas, pasiėmęs kūdikį ir motiną, iškeliauja. Tradiciškai ikonografijoje Marija su kūdikiu vaizduojama sėdinti ant Juozapo vedamo asiliuko. Keliauti teko per dykumą penkias ar šešias dienas. Juozapas galėjo tikėtis pagalbos iš Egipte įsikūrusių žydų bendruomenių, tačiau vis tiek jiems teko patirti visus įsikūrimo nepažįstamame krašte sunkumus. Koptų – Egipto krikščionių tradicija sako, kad jie gyveno ketverius metus Kaire. Šis Šventosios Šeimos gyvenimo tarpsnis primena mums dabarties priverstinę krikščionių migraciją iš Irako, Indijos, Pakistano, Sirijos…

Evangelijos skaitinys atskleidžia dar vieną svarbią žinią. Net tris kartus Juozapas turėjo „pakilti iš miego“. Pakilti iš pavojaus ir bėgti į Egiptą. Nusimesti tremties vangumą ir sugrįžti į Pažadėtąją žemę. Šiandien dalis Vakarų visuomenės norėtų, jog tradicinė šeimos ir moralės samprata taip pat pabėgtų, pasitrauktų, nebepakiltų, nebesugrįžtų. Iš tiesų galima pabėgti, tačiau liekant vietoje, atsiribojant nuo „normalaus“ mąstymo. Juk galime likti tarp kitų išlaikydami atstumą, nesileisdami užkrečiami „įprastu“ mąstymu. Pabėgame, kai tampame kitokie, drąsiai pabrėžiame vertybes, kurios yra begėdiškai trypiamos ir kitų pajuokiamos, kai rodome tvirtą pasipriešinimą sąžinės sulaukėjimui. Pabėgti – bet kitokiu būdu. Atsiskirti ne kilometrais, bet mąstymu. Ne ieškoti tolimos naujos ir saugios žemės, kur būtų galima įžengti ir pasilikti, bet sukurti ją ten, kur esi. Prieš keletą metų teko girdėti, kai kunigas, laimindamas jaunuosius vienoje iš sostinės bažnyčių, palinkėjo jiems būti nenormalia šeima, mat šiandien būti normalia šeima, vadinasi, po kelerių gyvenimo kartu metų ar poros mėnesių išsiskirti, tačiau visiškai nenormalu gyventi kartu ištikimybėje ir meilėje visą gyvenimą.

Mąstyti, rinktis ir įvykdyti; pakilti, eiti ir sugrįžti – dažniausiai pasikartojantys žodžiai Evangelijoje. Angelo pasakytus žodžius Juozapui Jėzus daugel kartų ištars tiems, kurie iš jo gaus viltį ir pasitikėjimą, paguodą ir gyvenimą. Kelkis ir eik! (plg. Mt 9, 6; Mk 2, 11; Lk 5, 24; 17, 19; Jn 5, 8). Jėzaus gyvenimas prasideda kaip klajoklio, emigranto, pabėgėlio, besikilnojančio iš vienos vietos į kitą. Tokia bus ir ateitis: keliaujantis per miestus ir kaimus, neturintis kur galvos priglausti, atstumtas visuomenės ir galiausiai mirštantis anapus Jeruzalės miesto sienų. Tačiau daugelio nuostabai Velykų rytą jis pakilo iš mirties ir kapo tamsos. Ši drama tebesitęsia keliaujančios Bažnyčios istorijoje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-11.pdf