Šiandien, antrąjį advento sekmadienį, liturgija mums pristato šv. Joną Krikštytoją: „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 3, 1–2). Jo misija yra paruošti kelią ateinančiam Mesijui, kviečiant Izraelio tautą apgailėti savo nuodėmes ir taisytis iš klaidų. Per Evangelijos tekstą Jonas Krikštytojas tęsia savo kalbą kiekvienai kartai. Jo aiškūs ir kieti žodžiai pasirodo kaip niekad svarbūs mums, mūsų laikų žmonėms, nes dažnai artėjančias Kalėdas pasitinkam ir išgyvenam paviršutiniškai, materialistiškai mąstydami, likdami iliuzijų pasaulyje. Didžiojo pranašo balsas mus kviečia paruošti kelią Viešpačiui, kuris ateina į šių dienų dykumas, išorines ir vidines dykumas, ištroškusias gyvojo vandens – Kristaus.

Išties Jono Krikštytojo skelbimo apie Ateinantįjį vieta yra dykuma. Geografiškai žiūrint, tai būtų Judėjos dykuma – besidriekiantys į Jordano slėnį tyrlaukiai vakaruose nuo Negyvosios jūros. Bet mes esame kviečiami ne tiek išsiaiškinti, kur yra konkreti vietovė, kiek perskaityti tam tikrą simbolį. Biblijoje žodis „dykuma“ (hebr. midbar, gr. eremos) reiškia ne tik geografinę vietovę be vandens ir augmenijos (plg. Pr 21, 20; Iš 3, 1; Joz 1, 4; 2 Sam 15, 23; 2 Kor 11, 26), bet taip pat ir teologinę sąvoką. Dykuma primena privilegijuotą išganymo istorijos laikotarpį. Senajame Testamente Sinajaus dykuma tampa išganymo, apreiškimo ir sandoros su Dievu vieta (plg. Iš 13, 17–15, 21). Keturiasdešimt metų, Izraelio praleistų dykumoje, yra ypatinga Dievo artumos patirtis (plg. Oz 9, 10; 11, 1; 12, 20; 13, 4–5). Maištaujantis Izraelis trokšta sugrįžti į šią patirtį (plg. Iz 4, 3; 41, 18–20; 43, 19–20; 51, 3). Dievas taip pat kviečia savo tautą į dykumą, kad ją užkalbintų: „Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį <… >. Ten ji man atsilieps kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kada išėjo iš Egipto žemės“ (Oz 2, 16–17). Tad visai suprantama, kad ir Naujoji Sandora, Gerosios Naujienos skelbimas, taip pat prasideda dykumoje.

Jonas augo dykumoje. Dvasiškai tapo didis. Manoma, kad jis kažkiek laiko praleido religinėje bendruomenėje, kuri savo pėdsakus paliko Kumrane prie Negyvosios jūros. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek Kumrano bendruomenės nariai savo misiją aiškino Izaijo pranašystės šviesoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Iz 40, 3). Jie pasitraukė į dykumą, kad paruoštų Viešpačiui kelią pirmiausia į savo, po to ir į kitų širdis. Jonas pamokslauja ne miesto aikštėse, bet dykumoje. Atrodo keista: kad pasiektų savo klausytojus, jis pabėga iš miesto. Jis neina prie žmonių – jie skuba prie jo. Savo gyvenimo stiliumi, atrodo, jis daro viską, kad būtų nepopuliarus, nesukeltų smalsumo. Nepataikauja, netgi rūsčiai kritikuoja.

Mūsų skubančiame pasaulyje vėl reikėtų atrasti šią dykumos reikšmę, atrasti dykumą kaip susitikimo vietą, kaip bendrystės erdvę; atrasti drąsos pabūti vienumoje, Dievo artumoje, kaip ypatingą galimybę prisiartinti prie kitų ir pasidalyti gyvenimo žodžiu. Šiandien vis daugiau žmonių savaitgaliais ar atostogų metu beldžiasi į nuošalių vienuolynų ar rekolekcijų namų duris būtent tam, kad išgirstų žodį, kuris suteiktų prasmę jų gyvenimui. Pagaliau jau pradedama suprasti, kad tikri ir autentiški žodžiai vargu ar gali nuskambėti miesto aikštėse ar pramogų centruose. Ten aidi visa tai, kas kelia triukšmą, o dykumoje mus pasiekia žmogų keičiantys žodžiai. Tyloje žodžiai apvalomi nuo įpročio, jie vėl atgauna savo spindesį ir pirminę prasmę.

Biblinės dykumos esmė yra pilnatvė, buvimas, bendrystė, artuma. Jos priešingybė – tuštuma ir toluma, gyvenimo ir žmonių bendrystės nebuvimas, asfalto ar aistrų išdeginta dykvietė. Paradoksalu, kad mūsų dienomis, kuo labiau daugėja komunikacijos priemonių, tuo mažiau tikros ir nuoširdžios bendrystės. Palyginti su ankstesniais amžiais, kur tyla buvo norma, o triukšmas ir vaizdinių srautas išimtis, XXI amžius padarė radikalų posūkį: šiandien miestuose tyla retas reiškinys, o kai kurie mikrorajonai net ir naktį triukšmingi; taip pat dėl interneto virtualus pasaulis užgožia realų pasaulį. Daugelis žmonių jau negeba būti tyloje ir vienumoje, tai tampa nepakeliamu iššūkiu, kelia baimę. Tad reikia nemažai drąsos palikti už nugaros šias dirbtines triukšmo ir vaizdinių užuovėjas ir išeiti į atvirą ir realią vietą, kad galėtume patirti Pilnatvę, Dievo buvimą, Tikrovę, tikroviškesnę už mūsų įsivaizdavimus, ir išgirsti Žodį, kuris atnaujina mūsų bendrystę ir sugrąžina mus prie gyvenimo esmės.

Bažnyčia turėtų rinktis skelbimo vietą dykumoje. Žinoma ne todėl, kad visuomenė ją ignoruoja, ir ne tam, kad pabėgtų nuo pasaulio ar išvengtų nepatogios realybės, bet kad suteiktų savo žiniai esmę, išgrynintų savo tapatybę ir misiją. Skelbimas dykumoje randa kelią, vedantį į žmogaus širdį. Ypač jei šios žinios nešėjas, kaip Jonas Krikštytojas, kruopščiai vengia sutelkti kitų dėmesį į save, nenori nustebinti, nėra susirūpinęs savo didumu, nesiekia asmeninės naudos, bet savo gyvenimu viską kreipia į Kitą. Bažnyčios tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas vadinamas pirmtaku. Pirmtakas yra tasai, kuris eina priekyje. Tai žmogus, kuris, apsirengęs silpnumu, renkasi vien pranešimą, jog atvyksta Galingesnis. Tik tokia Bažnyčia, kuri nepanyra į reliatyvizmo vandenis, neužstoja savo didingumu Ateinančiojo ir net pasitraukia į pakraštį, kad Jį praleistų, tampa girdima ir veiksni.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-11.pdf