Gyvenimas Dievo artumoje Katalikų Bažnyčia pirmuoju advento sekmadieniu pradeda pirmuosius trejų metų ciklo metus, vadinamus A metais. Šiais metais mus lydės Evangelija pagal Matą. Ji yra pirmoji Naujojo Testamento knyga (iš viso Naująjį Testamentą sudaro 27 knygos, parašytos graikų kalba). Pirmųjų amžių krikščionys Evangeliją pagal Matą ypač vertino ir gerbė. Iš visų keturių evangelijų ankstyvojoje krikščionybės raštijoje ir liturgijoje ji buvo dažniausiai cituojama. Seniausias liudijimas apie Mato evangelijos autorystę siejamas su apaštalu Matu, kuris anksčiau Kafarnaume dirbo muitininku ir vadino save Leviu (plg. Mt 9, 9–13; 10, 3). Hierapolio vyskupas Papijas (apie † 135) tvirtina, kad apaštalas Matas surašė Viešpaties posakius hebrajų kalba. Manoma, kad tai galėjo būti Palestinoje tarp 40–50 m. po Kr., tačiau iki mūsų dienų šis hebrajiškas tekstas neišliko. Į graikų kalbą Evangelija pagal Matą dabartiniu pavidalu buvo išversta dešimtmečiu vėliau tarp 50–60 m.

Vieta, kur buvo parašyta Evangelija pagal Matą graikiškai, sietina su Antiochija, romėnų Sirijos provincijos sostine. Šio svarbaus didmiesčio gyventojai buvo ir graikiškai kalbantys pagonys, ir žydai. Čia vyravusi įtampa tarp krikščionių iš judaizmo aplinkos ir krikščionių iš pagonijos apaštalo Pauliaus misijų laikais (plg. Gal 2, 1–14) dėl krikščionių įsipareigojimo laikytis Mozės Įstatymo yra iš dalies panaši į santykius tarp grupių Evangelijoje pagal Matą. Evangelisto Mato bendruomenėje, kur iš pradžių buvo stipri žydų krikščionių grupuotė, vyravo krikščionys iš pagonijos. Jo evangelija atsako į klausimą, kaip tikėjimo klusnumas Dievo valiai turi būti įgyvendintas tų, kurie gyvena po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo. Evangelija pagal Matą yra ne tik Jėzaus gyvenimo aprašymas, bet ir tikėjimo pastangos aiškinti Jėzaus tapatybę bei jo misiją – Senojo Testamento pažadų įvykdymą. Matas pradeda ir baigia evangeliją tuo pačiu teologiniu teiginiu apie Dievo artumą. Tai jo Evangelijos rėmai. „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: Dievas su mumis“ (Mt 1, 23) ir „[Jėzus tarė:] Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Taigi Jėzus Kristus yra Dievo artumas. Paprastai sakoma, kad Dievo atėjimas (lot. adventus), dieviškosios artumos apsireiškimas, susikoncentruoja į du pagrindinius Jėzaus Kristaus atėjimus: jo Įsikūnijimą mūsų eros pradžioje ir jo šlovingą sugrįžimą istorijos pabaigoje. Tačiau tarp šių dviejų regimų atėjimų galima išskirti ir trečiąjį neregimą atėjimą, įvykstantį besimeldžiančio žmogaus sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23). Išties Viešpats pasilieka per visas dienas su mumis. Jo artumą, nors ir neregimą, patiria tas, kuris meldžiasi ir turi tyrą širdį. Tačiau jo regimas ir šlovingas sugrįžimas įvyks pasaulio pabaigoje, kada „išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė“ (Apr 1, 7). Būtent šio sekmadienio tekstas iš Evangelijos pagal Matą kreipia mūsų mintis į laikų pabaigą. Jėzus primena Nojaus laikus, kai užėjus tvanui dauguma žmonių žuvo (plg. Pr 7, 6–7). Tačiau Jėzus nesako, kad jie buvo nusidėjėliai. Tai, kad jie valgė, gėrė, vedė ir tekėjo, nėra blogis. Jų vienintelė ir pagrindinė nuodėmė buvo abejingumas artėjančiam tvanui. Jėzaus atėjimas laikų pabaigoje aiškiai parodys tą skirtumą tarp žmonių, kurio dabar nesimato. Du ariantys lauką vyrai arba dvi malančios girnomis moterys atlieka tą patį darbą, ir išoriškai atrodytų, jog jų situacija vienoda, tačiau Dievas žino tarp jų esantį skirtumą ir jį atskleidžia. „Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus“ (1 Kor 4, 5).

Tarp Kristaus prisikėlimo ir jo antrojo atėjimo yra tarpinio laiko problema. Jei Dievo Sūnus kažkada ateis, tai ką reiškia laikas, kuriuo gyvename? Kokia laikysena teisinga šiuo laiku? Jėzus mums pataria budėti: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42). Gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, nebegebės matyti tikrovės. Jei nekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais interesais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta. Kad taip neatsitiktų, reikia budėti, o pagrindinė budėjimo laikysena yra malda ir dėmesingumas dabarčiai. Danų filosofas Sorenas Kierkegaard’as († 1855) sako: „Jeigu tu pamatai, kad daiktai ir įvykiai per daug tau kelia nerimo, jeigu tu pastebi, kad gyvenimo rūpesčiai tave bando parblokšti, jeigu gundymai tave apsupa, o tu nori visa tai nugalėti, tai prisimink Viešpatį Jėzų. Sutelk protą ir širdį į jį, ir būsi išlaisvintas.“ Vadinasi, dirbdami lauke ar maldami girnomis, mes galime kartkartėmis ištarti, pavyzdžiui: „Jėzau, pasitikiu tavimi“ arba „Viešpatie Jėzau, pasigailėk manęs.“ Dažna ir nuoširdi malda – žinoma, ne tik ką nors veikiant, bet ir radus laiko pabūti vienumoje – yra tinkamiausias priešnuodis simuliakrų (lot. simulacrum – stabas, šešėlis) pasauliui. Melsdamiesi mes prisiliečiame prie tikrojo gyvenimo, pažvelgiame į Dievo pasaulį, pradedame susigaudyti, kas šioje žemiškoje kelionėje yra tikra, o kas tėra tik gyvenimo imitacija.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-10.pdf