Mirusiųjų prisikėlimas
Prieš keletą dienų, minėdami Visų šventųjų ir Mirusiųjų dieną, susimąstėme apie žmogaus gyvenimo pabaigos tikrovę. Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra tam tikra prasme paaiškinimas, kokia kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties prasmė. Evangelijoje svarstomas prisikėlimo klausimas, Kristaus priešininkų iškeltas materialistiškai ir ironiškai, tarsi gyvenimas po mirties būtų žemiškojo gyvenimo tąsa ar pataisymas, o ne tikrasis atgimimas nauju būties lygmeniu. Jėzus parodo, kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame šis klausimas galiotų, nes tokiu atveju prisikėlimas ir gyvenimas būtų ne kas kita, kaip tik dabartinis klausiančiųjų būties pratęsimas.
Klausiantieji yra sadukiejai, žydų visuomenės konservatyvusis sparnas. Aristokratiškos kilmės aukštosios dvasininkijos atstovai sadukiejai taip pasivadino siekdami suartėti su Sadoku (apie X a. pr. Kr.), didžiuoju Saliamono šventyklos dvasininku. Jie buvo griežtos tradicijos saugotojai, atmetantys kai kurias judaizmo vėlesniais laikais įgytas ir pagilintas tikėjimo nuostatas: mirusiųjų prisikėlimą, pagrįstą Danieliaus raštais, kurių jie nepripažino kaip kanoninės knygos, ir angelų bei demonų egzistavimą pasaulyje. Savo tikėjimą sadukiejai grindė Tora, kitaip tariant, pirmosiomis penkiomis Biblijos knygomis, arba Penkiaknyge, dažnai tik formaliai laikydamiesi jų priesakų. Politikoje jie buvo reakcionieriai, visada pasiruošę sustiprinti savo valdžią, nevengdami slaptų ar atvirų sutarčių su Romos valdžia. 70 m. po Kr. romėnams sugriovus Jeruzalę, sadukiejai išnyksta. Jie paliudyti ne tik Naujajame Testamente, bet ir žydų istoriko Juozapo Flavijaus raštuose. Juozapas mini, jog jie egzistavo jau II a. pr. Kr.
Šventajame Rašte tikėjimas prisikėlimu atskleidžiamas ne iš karto. Ankstesniais amžiais žydai tikėjo, kad žmogui po mirties skirta būti mirusiųjų buveinėje Šeole. Manyta, jog tai apgailėtina būklė, tarsi žemiškojo gyvenimo šešėlis. Mirtis atrodė tarsi nepataisomas praradimas, nutraukiantis bendrystę su Dievu: „Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų, Šeole kas gali tave šlovint?“ (Ps 6, 6). Tačiau kai kurie Senojo Testamento tekstų autoriai buvo įkvėpti tikėti, jog žemiškajame gyvenime puoselėtas artumas su Dievu galutinai nebus prarastas. Kai kuriose psalmėse reiškiama viltis, kad gyvenimas tęsiasi su Dievu: „Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės“ (Ps 16, 10).
Taip pat ir Jėzaus pateikta citata iš Mozės Penkiaknygės, kurią pripažino sadukiejai, leidžia nujausti, jog mirusiųjų pasaulis yra gyvų asmenų pasaulis: „Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Vadinasi, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas gyvena kažkur, net jei tuo metu, kai Dievas kalba Mozei, jie jau yra mirę prieš amžius. Gyvųjų Dievas nėra apsuptas mirusiųjų: „Juk Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi“, nes jis yra „Viešpats, kuris myli visa, kas gyva“ (Išm 1, 13; 11, 26). Pranašas Ezekielis (37, 13–14) prisikėlimą suvokia kaip veiksmą, kuris leidžia atpažinti Dievą: „Jūs žinosite, kad aš Viešpats, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, manoji tauta! Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, Viešpats, tai pasakiau ir padariau.“ Neigti prisikėlimą reikštų gyvąjį Dievą prilyginti nebyliems stabams.
Tikėjimas prisikėlimu vedė žydus, ypač fariziejus, prie minties, kad mirusieji naujame gyvenime tęs tą patį žemiškąjį buvimą. Tokio tikėjimo, be abejo, teisingai nepalaiko ir jį pajuokia sadukiejai. Jėzus irgi nepritaria tokiai žydų prisikėlimo sampratai. Prisikėlusiųjų gyvenimas nėra žemiškojo gyvenimo tam tikros formos tęsinys. Santuoka skirta šiam gyvenimui ir baigiasi su šiuo gyvenimu. Būsimojo gyvenimo žmonės yra nemirtingi, jie nebeaugs ir nebegausės, nes bus panašūs į angelus. Prisikėlusieji gauna dieviškąją įsūnystę (plg. 1 Jn 3, 2; Rom 8, 21), garbę (plg. Rom 8, 21) ir dvasinį kūną (1 Kor 15, 44). Iš tiesų Geroji Dievo Naujiena, galutinai apreikšta Naujajame Testamente, „kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Rom 1, 3–4). Būtent jis yra pirmgimis iš daugelio brolių, mirusiųjų, kurie prisikels (plg. Rom 8, 29; Kol 1, 18). Kristaus prisikėlimas dovanoja žmogui perkeistą būtį su kūnu ir siela.
Šventojo Rašto požiūriu žmogus pats iš savęs neturi nemirtingos sielos, kuri nepriklausomai nuo Dievo galėtų egzistuoti per visus amžius. Ne su pačiu žmogumi siejama amžinosios ateities viltis. Biblijos teikiama amžinojo gyvenimo viltis siejama su asmeninio Dievo nemirtingumu. Gyvybė, kaip aiškina Šventasis Raštas, ne virpesiai ar „biofizinė jėga“, bet santykis. Todėl krikščionys pabrėžtinai skelbia, kad tikėjimas veda į gyvenimą. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Šis prisikėlimo gyvenimas yra gyvenimas iš Dievo, dovanotas gyvenimas. Kadangi Dievas kartą jau yra dovanojęs žmogui gyvenimą, gali jį padovanoti ir dar kartą. Amžinybės dovana, kuria pasikliauja krikščionis, nėra kosmose keliaujanti siela ar visatoje skriejanti dieviškoji kibirkštis. Amžinasis gyvenimas remiasi draugystės nenutrūkstamumu, amžiams užmegztu santykiu. Tai amžina meilė. Taip „amžinybė“ įgauna teigiamą prasmę. Amžinasis gyvenimas kaip amžina meilė reiškia pripildytą ir pripildančią bendrystę. Bet Jėzus prisikėlė su kūnu. Todėl ir šita amžina draugystė ir meilė bus gyvenimas prikeltu kūnu, Dievo žmogui padovanotu nauju prikeltu kūnu.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-10.pdf