Šio sekmadienio evangelinis palyginimas dar kartą mums primena maldos temą. Abu – fariziejus ir muitininkas – ateina melstis į šventyklą. Oficialiai Jeruzalės šventykloje melstasi du kartus per dieną: ryte apie 9 val. ir po pietų 15 val. Tačiau žydas galėjo ateiti į šventyklą melstis bet kuriuo dienos metu. Mūsų malda visada parodo mūsų tikėjimą, lyg veidrodis atspindi mūsų sielą. Ar ji gili, paviršutiniška, pasitikinti, klaidinga, išoriškai atliekama, be tiesos turinio, veidmaininga, dėmesinga, nuoširdi? Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies gelmių (plg. Ps 130, 1)? Daug ką galima sužinoti apie mus pažvelgus į mūsų maldą. Vidujai susiskaldęs žmogus toks išlieka net ir savo maldoje. Jėzaus palyginimas byloja, kad ne kiekviena maldingumo apraiška yra teisinga ir priimtina Dievui. Galima tokia malda, kurios metu nieko neįvyksta, ji neveiksminga, bevertė ir niekinė. Iš pirmo žvilgsnio, skaitant šio sekmadienio palyginimą, atrodytų, kas gali būti gražiau, kai žmogus ateina į šventyklą melsti, ateina ne kaip turistas, besižvalgantis po šventyklos erdvę, o kaip tikintis žmogus. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tik vienas iš jų išeina iš šventyklos „nuteisintas“ (Lk 18, 14).

Išties ne visos maldos prasmingos. Kokia malda neišklausoma? Yra įvairių netikrų maldų, pavyzdžiui, kitam linkint bloga. Tačiau viena iš dažniausiai pasitaikančių kliūčių yra nedėmesingumas meldžiantis, „nenoras“ susitikti su Tuo, kuris gali mus perkeisti, o per mus ir mūsų aplinką. Melsdamiesi galime būti lyg turistai, mintyse keliaujantys po beribį minčių ir vaizdinių pasaulį, ir būti toli nuo tik lūpomis tariamų maldos žodžių. Evangelijos palyginime fariziejaus malda gal ir dėmesinga, bet ji tik monologas. Jis meldžiasi veikiau sau, o ne Dievui, kalbasi su savimi, o ne su Dievu. Tai paprasčiausiai paties fariziejaus savęs įtvirtinimas, o ne pagarba Dievui. Tačiau tikra malda yra pokalbis su Dievu. Jei žmogus besimelsdamas nesikeičia, nieko nekeičia ir Dievas. Toks pamaldumas lieka uždarame rate. Muitininkas su visomis savo neginčijamomis nuodėmėmis stovi priešais Dievą teisesnis negu fariziejus su visais savo tikrai gerais darbais ne todėl, kad muitininko nuodėmės nėra išties nuodėmės, o fariziejaus geri darbai nėra geri darbai. Tai nereiškia, kad gėris, kurį žmogus daro, Dievui nėra apskritai joks gėris ir kad žmogaus padarytas blogis Dievui nėra blogis ar menkniekis. Tikroji priežastis, kodėl muitininkas buvo nuteisintas, o ne fariziejus, yra ta: fariziejus jau nebesuvokia, kad ir jis turi nuodėmių ir yra padaręs klaidų. Jo sąžinė visiškai rami. Tačiau ši sąžinės tyla jį padaro nepasiekiamą Dievui ir kitiems. O sąžinės šauksmas, kuris neduoda muitininkui ramybės, įgalina patirti tiesą ir meilę. Todėl Jėzus sėkmingai gali keisti, išskyrus skrupulingos sąžinės atvejais, nusidėjėlių širdis, nes jie nėra tapę nepralaidūs šiam perkeitimui, kurio Dievas trokšta iš jų, kaip ir iš kiekvieno mūsų. Tačiau Viešpats negali tikėtis sėkmės su „teisiaisiais“, nes jiems nereikia atleidimo ir atsivertimo; išties sąžinė jų jau nebekaltina, bet greičiau išteisina. Čia aptinkame ir šių dienų pasaulio „išmintį“: nebematyti daugiau nuodėmių, nebegirdėti sąžinės balso daugybėje gyvenimo sričių; bet juk tai yra dvasinė liga, kur kas pavojingesnė už nuodėmę, kurią kažkas dar geba atpažinti kaip tokią.

Lozorius prašė duonos (plg. Lk 16, 21), dešimt raupsuotųjų – išgijimo (plg. Lk 17, 13), našlė reikalavo teisingumo (plg. Lk 18, 3), o muitininkas prašo esminio dalyko – nuodėmių atleidimo. Ir tai daro tyloje, nedaugiažodžiaudamas, mušdamasis į krūtinę ir nuleidęs galvą, nes žino, kad Viešpats jį girdi ir mato. Šie keli žodžiai ir gestas pasiekė ir mūsų liturgiją: Kyrie eleison! (gr. „Viešpatie, pasigailėk!“). Taip pat išpažinties metu, kunigui teikiant išrišimą, mušamės į krūtinę ir tyliai sakome: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!“ Panašiai ir šv. Mišių pradžioje, per gailesčio aktą Prisipažįstu visagaliam Dievui, tardami žodžius: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, mušamės tris kartus į krūtinę. Muitininko malda atveria Dievo širdį ir jis grįžta namo nuteisintas. Kas yra nuteisinimas? „Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas. Tai gailestingas ir neužsitarnaujamai dovanojamas Dievo veikimas, panaikinantis mūsų nuodėmes ir padarantis visą mūsų esybę teisią ir šventą. Tai įvyksta per Kristaus kančia pelnytą ir Krikštu dovanojamą Šventosios Dvasios malonę“ (Katekizmo santrauka, 422). Mes tampame teisūs ne savo jėgomis. Žmogus negali nei atleisti sau nuodėmių, nei pats išsivaduoti iš mirties. Čia mums padėti turi Dievas, padėti iš savo begalinio gailestingumo, o ne todėl, kad būtume nusipelnę. Šventasis Augustinas († 430) mano, kad bedievio nuteisinimas yra didesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą, nes dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks. Todėl nuo seno Išganymas vadinamas ir Nuteisinimu. Tiesa, nuteisinimas neapriboja žmogaus laisvės ir pasirinkimo, bet duoda pradžią žmogaus laisvam atsakui bendradarbiauti su Dievo malone, kuri padaro jį pajėgų gyventi šviesoje ir atitikti Dievo valią. Įdomu, kokia kryptimi pasuko muitininkas po maldos šventykloje? Ar pasikeitė jo gyvenimas? Mes nežinome, Evangelija apie tai nieko nesako, tačiau ateinantį sekmadienį muitininkų viršininkas Zachiejus, susitikęs Jėzų ir priėmęs jį į savo namus, pusę savo turto atiduos vargšams ir, jei ką nors bus nuskriaudęs, grąžins keturgubai (plg. Lk 19, 1–10).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-09.pdf