Jėzus įžengia į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Nors buvo šeštadienis (žydų šabo, arba poilsio, diena) ir jautė, kad vėl kils nesusipratimų (plg. Lk 14, 2–6), jis vis dėlto neatsisakė apsilankyti jo namuose. Jėzus niekada neatmetė nė vieno žmogaus svetingumo. Iki pat galo neprarado vilties, kad, jam apsilankius, žmogus gali pasikeisti. Valgomajame susirinkusieji jį stebi. Taip pat ir Jėzus, mąstydamas apie gyvenimą, juos stebi. Iš jo žvilgsnio kyla palyginimas apie paskutinę vietą. Atrodo, kad Jėzus palyginime kalba apie pokylį, kur vietos nėra aiškios: negalima iš anksto nuspėti, kam priklauso pirma ar antra vieta. Maža to, norėdamas būti tikras, jog neužimi ne sau priklausančios vietos, turėtum iš karto sėstis į paskutinę vietą.

Kodėl pasirinktas toks mąstymo būdas? Todėl kad šiame palyginime simboline kalba prabylama ne apie iškeltas žmonių vaišes žmonėms, bet apie Dievo puotą. O Dievo puotoje negalima turėti kokių nors pretenzijų, negana to, negalima turėti net teisių. Visa, kas yra tau duota, tai tik kvietimas į vestuvių pokylį. Žinoma, kvietimą gali priimti arba atmesti. Priėmęs turi neužmiršti, kad tame kvietime vieta nenurodyta. Vieta, kurioje būsi pasodintas, ir vaišės, kurios tau bus atneštos, yra absoliutus Dievo dosnumas. Šią vietą turėtum priimti kaip dovaną – dėkingai, su nuostaba ir džiugiai. Pakviestasis, atsisėdęs paskutinėje vietoje, neieško nieko kito, tik puotos džiaugsmo; paprasčiausiai mėgaujasi, kad yra pakviestas ir laiko šį pakvietimą dovana, o ne užsitarnautu nuopelnu.

Nuolankus žmogus, kiekvieną gerumą priskirdamas Dievo malonei, liudija begalinį Dievo didumą ir dosnumą. Išdidus žmogus, viską laikantis savo nuopelnu ir matantis kiekvieną Dievo malonę tik kaip savęs išaukštinimą, neteisėtai pasisavina garbę, kuri priklauso vien Dievui. Kuo esame didesni, tuo didesnė yra dovana, kurią gavome, tačiau didesnis turėtų tapti ir mūsų nuolankumas. Šventajam Liudvikui IX († 1270), Prancūzijos karaliui, pavyko įgyvendinti tai, kas parašyta Siracido knygoje: „Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį“ (3, 18). Liudvikas rašė savo „Dvasiniame testamente sūnui“: „Jei Viešpats tau suteiks kažkiek gerovės, ne tik turėsi jam nuolankiai dėkoti, bet ir žiūrėk, kad netaptumei blogu žmogumi dėl puikybės ar dėl kitų dalykų, tai yra saugokis priešgyniauti Dievui ar jį įžeisti tomis jo dovanomis.“

Jėzus mus kviečia eiti jo pasiūlytu keliu. Paskutinė vieta Evangelijoje yra vieta, kurią pasirinko Jėzus: „Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27). Tai viso Jėzaus gyvenimo santrauka, nes nuolankumas yra autentiška gyvenimo išraiška. Žinoma, nuolankumas nėra savęs niekinimas. Tikrasis nuolankumas greičiausiai yra mąstymo būdas, kylantis iš suvokimo, jog tu neturi savo gyvenimo galutinio pagrindo. Jėzus tai aiškina pasakodamas apie pakviestąjį, kuris neieško sau pirmos vietos, o ramiai laukia, kad kitas jį pakvies „pasislinkti aukščiau“: neįprastas būdas, nusakantis, kad gyvenimo pilnatvė pasiekiama per malonę.

Posakis „kiekvienas, kuris save žemina, bus išaukštintas“ mums taip pat primena Kristaus patirtį, aprašytą apaštalo Pauliaus Laiške filipiečiams: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9). Kristus pasirinko paskutinę vietą – kryžių, ir šiuo didžiausiu nusižeminimu mus atpirko ir mums nuolatos padeda. Kas geba padėti, suvokia, kad jam irgi lygiai taip pat padedama ir kad galėjimas padėti nėra nei jo nuopelnas, nei dingstis save aukštinti. Ta užduotis yra dovana. Juo daugiau kas nors stengiasi kitų naudai, juo geriau supranta ir į širdį įsideda Kristaus žodžius: „Esame nenaudingi tarnai“ (Lk 17, 10). Jis suvokia, jog tą daro ne todėl, kad yra pranašesnis ar našesnis, bet kad tą jam kaip dovaną suteikė Viešpats. Kartais pernelyg didelis vargas ir savo paties pastangų ribotumo suvokimas gali sukelti pagundą nuleisti rankas. Tačiau kaip tik tada gali padėti žinojimas, jog esi tik įrankis Dievo rankose; tada žmogus išsivaduos iš puikybės manyti, jog jis tik vienas savo išgalėmis gali pagerinti pasaulį. Nusižeminęs jis darys, ką gali, ir visa kita nuolankiai paliks Viešpačiui. Pasaulį valdo Dievas, ne mes. Jam tarnaujame tiek, kiek įstengiame, ir tol, kol jis mums teikia jėgos. Tačiau su ta jėga daryti tai, ką įstengiame, – štai užduotis, visada skatinanti gerą Jėzaus Kristaus tarną veikti: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14).

Jėzui užbaigus palyginimą apie paskutinę vietą, jo žvilgsnis krypsta į namų šeimininką, kuriam pasiūlo pasikviesti kitokių svečių. Be abejo, nuo neatmenamų laikų keliant vaišes yra įprasta kviesti turtingus ir pažįstamus asmenis. Žmonės žino, kad už pakvietimą greičiausiai bus kaip nors atsidėkota. Pasauliui būdingi tokie mainai. Jėzus ragina pakviesti vargingus ir silpnus žmones, negalinčius atsimokėti tuo pačiu, o gal net negebančius padėkoti. Visi jautriai reaguojame nesulaukdami dėkingumo ar pripažinimo. Nesuinteresuotos meilės dorybė reta. Ji pasireiškia nuolankiu atsivėrimu kitam, pripažinimu, jog Dievo akyse kiekvienas žmogus yra brangus ir savas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-07.pdf