Evangelijos tekste mokiniai prašo Jėzaus išmokyti juos melstis. Tai prasmingas prašymas: neprašoma išmokyti dirbti, pavyzdžiui, žvejoti, statyti bažnyčias ar socialinius centrus, nes malda – lyg šviečiantis langas, pro kurį galime kontempliuoti amžinąjį gyvenimą, į kurį būsime paimti po to, kai mūsų kūnas sugrįš į dulkes, o visi mūsų darbai ir veikla bus užbaigti amžinai. Ir Viešpats pateikia glaustą mokymą apie maldą. „Tėve mūsų“ malda Luko evangelijoje perteikta trumpesniu pavidalu, Mato (6, 9–13) – tokia forma, kokią perėmė ir kokia meldžiasi Bažnyčia. Ir viena, ir kita versija meldžiamės kartu su Jėzumi Tėvui per Šventąją Dvasią. Mes meldžiamės Tėvui danguje, kurį pažįstame ir randame per Sūnų: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9). Viešpats taip pat primena, kad maisto prašantiems savo vaikams tėvai neduoda akmens, gyvatės ar skorpiono, ir tęsia: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13). Tuo norima pasakyti, kad Dievo dovana yra pats Dievas. Čia netikėtai paaiškėja, apie ką iš tikrųjų kalbama meldžiantis: ne apie tą ar aną, bet apie tai, kad Dievas nori mums dovanoti save.

Malda padeda laipsniškai apvalyti mūsų norus, pataisyti juos ir pamažu suvokti, kad mums iš tikrųjų reikia Dievo. Tik taip nugalimas Adomo, patikėjusio žalčio žodžiu, klaidingas troškimas būti Dievu ir nebejausti Dievo poreikio (plg. Pr 3, 4–5); tik taip tampa aišku, kad buvimas Dievo vaiku, sekant paskui Kristų, yra ne priklausomybė, bet žmogaus egzistenciją remiantis, jai prasmę ir didybę teikiantis meilės santykis. Melsdamasis žmogus save ir savo situaciją vertina Dievo akivaizdoje ir patiria save kaip pagalbos reikalingą kūrinį, negebantį sau suteikti egzistencijos pilnatvės ir vilties. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas († 1951) primena, kad „melstis reiškia jausti, jog pasaulio prasmė yra už pasaulio ribų“. Žmogaus ieškojimus galiausiai visiškai patenkina tik Dievas.

Malda yra malonės dovana, tačiau visada reikia mūsų ryžtingo atsako ir pastangų, nes tas, kuris meldžiasi, kovoja su savimi, su savo aplinka ir ypač su piktąja dvasia, darančia visa, kad tik atitrauktų mus nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda – tai kova, neatskiriama nuo dvasinio gyvenimo pažangos ir būtina norint nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią. Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir aplinkinių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia nuveikti: užtenka laiko viskam, išskyrus maldai. Pagaliau turime priešintis dalykams, kuriuos suvokiame kaip maldos nesėkmę: tai ir suglebimas dėl dvasinės sausros ar nusivylimas, jog nesame išklausomi, kaip norėtume; tai susierzinimas, kad melstis turime nesavanaudiškai, ir t. t. Šiuos gundymus, kurie verčia abejoti maldos naudingumu ar net jos galimybe, reikia įveikti nuolankumu, pasitikėjimu, ištverme; būtina klausti, ar mūsų malda sutampa su Dvasios troškimais ir Evangelijos mokymu.

Melstis paprastai mums trukdo išsiblaškymas. Ir jei su tuo nekovojame, tada meldžiamės tik lūpomis, o ne protu ir širdimi: ,,Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs” (Iz 29, 13). Vadinasi, vien lūpų maldos nepakanka. Išsiblaškymas mums parodo, prie ko esame prisirišę; šioje kovoje renkamės šeimininką, kuriam tarnausime (plg. Mt 6, 21. 24). Jeigu norime, kad mūsų malda būtų prasminga, mūsų širdis turi nuolankiai ir nuolatos atsigręžti į Viešpatį. Pozityvi kova su savintis ir valdyti linkusia mūsų siela yra budėjimas, širdies blaivumas, dėmesingumas maldos žodžiams. Šv. Izaokas Siras († 700) primena: ,,Melsdamasis nelauk, kad būsi išlaisvintas nuo išsiblaškymo. Verčiau žinok, jog tavo ištvermė maldoje labai stengiantis numalšins išsiblaškymą ir jį atitolins nuo tavo širdies.“ Kitaip tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningos ir nuoširdžios maldos. „Eik, – sako man širdis, – Jo veido ieškoki!“ (Ps 27, 8).

Dažniausia ir slapčiausia pagunda yra tikėjimo stoka. Ji pasireiškia ne tiek deklaruojamu netikėjimu, kiek faktiniu pirmenybės teikimu kitkam. Kai pradedame melstis, tūkstančiai darbų ar rūpesčių, mūsų laikomų neatidėliojamais, atrodo esą svarbesni; tada ir vėl paaiškėja, ką širdis labiausiai myli. Kartais kreipiamės į Viešpatį kaip į paskutinį prieglobstį, bet ar tikrai tikime jo pagalba? Kartais Viešpatį laikome savo sąjungininku, bet mūsų širdis lieka išpuikusi. Visais atvejais tikėjimo stoka parodo, jog trūksta šaknų, nes žodis krito ant uolos (plg. Lk 8, 6. 13), tada tenka kovoti, kad atsiverstume ir prisimintume Viešpaties žodžius: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

Apaštalas Paulius primena: „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17), „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). Šv. Evagrijus Pontietis († 400) atkreipia dėmesį: „Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis.“ Pasak šv. Jono Auksaburnio († 407) maldai tinka visoks laikas: „Galima dažnai ir karštai melstis ir turguje ar vaikščiojant vienam; taip pat ir tada, kai sėdite savo krautuvėlėje, kai perkate ar parduodate, ar net gaminate valgį.“ Vis dėlto Bažnyčia siūlo tikintiesiems ypatingus laiko tarpsnius nuolatinei maldai pabrėžti ir maitinti: ryto ir vakaro maldą, maldą prieš valgant ir pavalgius, Valandų liturgiją, sekmadienio šv. Mišias, rožinį, liturginių metų šventes. Malda ir krikščioniškas gyvenimas neatskiriami: meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-06.pdf