Luko evangelijos 51-oji devintojo skyriaus eilutė yra svarbi, nes perskiria pirmąją Evangelijos dalį, kur aprašoma Jėzaus veikla Galilėjoje, nuo antrosios dalies, kur Jėzus pradeda didžiąją savo kelionę link Jeruzalės. Ta ilga, tarsi nesibaigianti kelionė atpasakota dešimtyje Evangelijos skyrių. Jėzus savo mirtimi, prisikėlimu ir įžengimu į dangų turi atlikti naująjį perėjimą, kuris atvers žmonėms priėjimą prie Dievo. „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Yra dvi galimybės keliauti iš Galilėjos į Jeruzalę: galima eiti palei Jordano upę arba per Samarijos kraštą. Jėzus pasirenka antrąjį variantą. Kelias per Samarijos kraštą yra šiek tiek trumpesnis, bet ir pavojingesnis, mat žydai ir samariečiai (hebr. samerìm – įstatymo saugotojas) jau ilgus šimtmečius nesutarė dėl kai kurių religinių tiesų. Daugelis žydų, kurie bandė keliauti per Samariją, buvo persekiojami. Jėzus ne tik pasiryžta keliauti per šį kraštą, bet ir, tiesdamas draugystės ranką, dar paprašo, kad jam leistų apsistoti viename kaime. Jo prašymas buvo atmestas.

Tad mokiniai pasiūlo sunaikinti šį nesvetingą kaimą. Jiems apmaudu ne vien dėl to, kad teks vargintis ieškant nakvynės, bet, svarbiausia, dėl rodomos nepagarbos jų Mokytojui. Amžinas mokinių gundymas nešti tiesą su jėga ir grasinimais. Bet Jėzus nuramina savo mokinių smurtines nuotaikas ir pasuka į kitą kaimą, kuriam taip pat bus suteikta laisvė rinktis, nes „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Beje, kai kurie rankraščiai po Lk 9, 55 įterpia: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.“ Vadinasi, negalima barti, o tik gailėtis tų, kurie nusigręžia nuo išganymo. Dievas siūlo savo meilę, bet neužkrauna jos. Taip jis elgiasi ir šiandien. Žinoma, taip gimsta ir didelė atsakomybė: žemiškasis mūsų gyvenimas – beribio Dievo gailestingumo, kurį esame kviečiami priimti, laikas; mums įžengus per mirtį į amžinybę ši galimybė baigiasi. Dvasiniame gyvenime yra labai svarbu pastebėti Dievo malonės atėjimą ir būti pasiruošusiems ją priimti: Deus non deserit nisi desertatur (lot. „Dievas nepalieka, jeigu nėra paliekamas“).

Todėl Jėzus prašo tvirto apsisprendimo tų, kurie nori jį sekti, nes keliaudami su juo jie neteks šio pasaulio saugumo: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Kelionė su Jėzumi pradedama be išankstinių sąlygų, todėl tokie žodžiai: „bet, tačiau, gal, jeigu“ netinka, nes tada vėliau ar anksčiau pradedama žvalgytis atgal: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo Karalystei“ (Lk 9, 62). Be abejo, norėdami keliauti su Jėzumi, mes turime tikėti, kad jis yra amžinojo Dievo Žodis, tapęs kūnu. Be šio tikėjimo būtų absurdiška jį sekti. Pavyzdžiui, atidžiau pažvelkime į vieną iš čia paminėtų susitikimų: „Kitam žmogui jis pasakė: ‘Sek paskui mane!‘ Tas atsakė: ‘Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.‘ Jėzus atsiliepė: ‘Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo Karalystę!‘“ (Lk 9, 59–60).

Popiežius Benediktas XVI savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ (I dalis), komentuodamas Jėzaus sekimą ir šeimos santykius, pasitelkia į pagalbą amerikiečių žydo rabino Jacobo Neusnerio knygą „Įsivaizduota diskusija tarp rabino ir Jėzaus“. Neusneris persikelia į Jėzaus laikus ir įsivaizduoja esąs minioje tarp besiklausančiųjų Jėzaus žodžių; po to paaiškina, kodėl, nepaisant jo didelio susižavėjimo Jėzumi iš Nazareto, jis nebūtų galėjęs tapti jo mokiniu. Viena iš priežasčių yra būtent Jėzaus laikysena šeimos atžvilgiu. Dažnai, pastebi rabinas Neusneris, Jėzus, atrodo, kviečia nusižengti ketvirtam Dievo įsakymui, liepiančiam gerbti tėvą ir motiną; kviečia, kaip girdėjome, negrįžti ir nelaidoti savo tėvo, o ir kitoje vietoje sako: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37).

Į šias pastabas paprastai atsakoma nurodant kitus Jėzaus žodžius, kurie aiškiai patvirtina šeimyninių santykių tvirtumą: santuokos neišardomumą, pareigą patarnauti tėvui ir motinai. Tačiau popiežius savo knygoje duoda daug gilesnį ir aiškesnį atsakymą į šį Jacobo Neusnerio pastebėjimą. Benediktas XVI pradeda nuo Jėzaus žodžių, kuriuos Jėzus ištarė išgirdęs apie jo artimųjų apsilankymą: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai? <…>Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 49–50). Taip sakydamas Jėzus nepanaikina tradicinės šeimos, jis apreiškia naują šeimą, kurioje Dievas yra Tėvas, o visi vyrai ir moterys – broliai ir seserys, ir taip yra bendro tikėjimo į jį, Jėzų Kristų, dėka. „Ar Jėzus turėjo teisę tai daryti?“ – klausia rabinas Neusneris. Tokia dvasinė šeima juk jau egzistavo. Tai buvo Izraelio tauta, kurią suvienijo Toros, arba Mozės įstatymo, laikymasis. Hebrajų tradicijoje tik dėl Toros studijų buvo ir yra leidžiama sūnui palikti tėvo namus ir nesukurti šeimos.

Bet Jėzus nesako: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu Torą – nevertas Toros.“ Jis sako: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs.“ Jėzus atsistoja į Toros vietą ir tai gali daryti tik tas, kas yra viršesnis už Torą ir Mozę. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, žydų rabinas iš JAV yra teisus darydamas išvadą: „Tik Dievas gali iš manęs tiek reikalauti, kiek reikalauja Jėzus.“ Diskusija apie Jėzų ir šeimos ryšius, kaip ir apie Jėzų ir šabo laikymąsi, atveda mus prie tikrosios klausimo esmės – kas yra Jėzus? Jeigu kartais atsiranda krikščionis, kuris netiki, kad Jėzus veikia ta pačia Dievo galia ir kad jis pats yra Dievas, tada rabino Neusnerio, kuris nesutinka juo sekti, pozicija yra daug nuoseklesnė, negu to krikščionio. Negalima priimti Jėzaus mokymo, jei nepriimamas ir jo asmuo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-05.pdf