Šio sekmadienio Evangelijoje keliamas svarbus klausimas dėl Jėzaus tapatybės, nes nuo atsakymo priklauso mūsų gyvenimo kokybė ir amžinasis likimas. To meto žmonės, kaip ir dauguma šiandien, mano, kad Jėzus yra vienas iš daugelio pranašų. Mokiniai, priešingai, tiki, kad Jėzus yra Dievo Mesijas. Jėzus pripažįsta jų tapatinimą, bet griežtai įsako jiems neskelbti jo mesijinės misijos, idant ji nebūtų sujaukta su anuomet laukto politinio Mesijo samprata. Jėzaus Kristaus veidas iki galo atsiskleis ant kryžiaus, Velykų slėpinyje. Tik tada bus galima garsiai kalbėti apie jį kaip Mesiją, kai bus aišku, jog Kristus yra Nukryžiuotasis. Žodis „Kristus“ (gr. Christòs), kilęs iš veiksmažodžio chríô – „patepti“. Hebrajiškai „pateptas“ arba „pašventintas“ yra mashiah, iš čia kilo žodis „Mesijas“. Iš bendrinio žodžio Naujajame Testamente „Kristus“ tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu patepdavo asmenis, pašventinamus jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai (plg. 1 Sam 9, 16; 10, 1; 16, 1. 12–13; 1 Kar 1, 39), kunigai (plg. Iš 29, 7; Kun 8, 12) ir retais atvejais pranašai (plg. 1 Kar 19, 16). Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti jo Karalystės (plg. Ps 2, 2; Apd 4, 26–27). Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia (plg. Iz 11, 2) kaip karalius ir kunigas (plg. Zch 4, 14; 6, 13), o drauge ir pranašas (plg. Iz 61, 1; Lk 4, 16–21). Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.

Angelas pranešė piemenims apie gimusį Jėzų, kaip Izraeliui žadėtą Mesiją: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Nuo pat pradžių jis yra tas, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), pradėtas kaip „šventas“ nekaltose Marijos įsčiose (plg. Lk 1, 35). Juozapui Dievas liepė nebijoti „parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20), kad Jėzus, „vadinamas Kristumi“, gimtų iš Juozapo, mesijinio Dovydo palikuonio, žmonos (plg. Mt 1, 16; Rom 1, 3; 2 Tim 2, 8; Apr 22, 16). Mesijinis Jėzaus pašventinimas liudija jo dieviškąją misiją, nes, kaip sako šv. Ireniejus Lionietis († 202): „Juk Kristaus vardu suprantamas ir tas, kuris patepė, ir tas, kuris buvo pateptas, ir pats patepimas. O patepė Tėvas, pateptas buvo Sūnus; pateptas Dvasioje, kuri pati yra Patepimas.“ Kristaus amžinasis mesijinis pašventinimas buvo apreikštas jo žemiškojo gyvenimo metu, Jonui jį krikštijant, kai „Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38), „kad jis būtų apreikštas Izraeliui“ (Jn 1, 31) kaip jo Mesijas. Jo darbai ir žodžiai leis jį pažinti kaip „Dievo Šventąjį“ (plg. Mk 1, 24; Jn 6, 69; Apd 3, 14).

Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo Sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo (plg. Mt 2, 2; 9, 27; 12, 23; 15, 22; 20, 30; 21, 9. 15), bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę (plg. Jn 4, 25–26; 11, 27), sutiko, tačiau ne visiškai, mat dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai (plg. Mt 22, 41–46), iš esmės politiškai (plg. Jn 6, 15; Lk 24, 21). Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią (plg. Mt 16, 16–23). Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinė Žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybė (plg. Jn 6, 62; Dan 7, 13) ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28; plg. Iz 53, 10–12). Štai kodėl tikroji jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos (plg. Jn 19, 19–22; Lk 23, 39–43). Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

Mirties priežastį rodantis užrašas ant kryžiaus (plg. Jn 19, 19–22) paradoksaliai tapo išpažinimu, Jėzų laikančiu karaliumi (Mesiju, Kristumi), krikščioniškojo tikėjimo pradžios tašku. Jo kelias visose kartose – ne žemiškos valdžios ir šlovės kelias, bet kryžiaus kelias. Nusigręžus nuo šio kelio, nutolstama nuo Dievo ir užmirštama, jog būti žmogumi iš esmės – tai pereiti iš būties dėl savęs paties į būtį dėl kito: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23–24). Nepakanka tikėti, kad Jėzus Kristus yra Dievas, bet, paraginti meilės, turime jį sekti jo paties keliu. Jėzus atėjo mūsų mokyti ne filosofijos, bet parodyti kelio, kuris veda į gyvenimą. Šis kelias – nesavanaudiška meilė, kuri yra tikro tikėjimo išraiška. Šv. Jonas Auksaburnis († 407), komentuodamas Jokūbo laiško žodžius: „Jei neturi darbų, jis [tikėjimas] savyje miręs“ (2, 17), sako: „Kas nors gali turėti teisingą tikėjimą į Tėvą ir Sūnų, kaip ir į Šventąją Dvasią, bet jei neturi teisingo gyvenimo, tai jo tikėjimas jam nesuteiks išgelbėjimo. Kai skaitai Evangelijoje: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą“ (Jn 17, 30), nemanyk, kad šios eilutės mums pakaks išsigelbėti: yra reikalingi tyriausi gyvenimas ir elgsena.“ Vadinasi, neįmanomas tikras tikėjimas – Kristaus sekimas – be atsižadėjimo, aukos, dvasinės kovos, valios ugdymo, t. y. kasdieninio savo kryžiaus nešimo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-05.pdf