Evangelijos tekstas prasideda nebyliai, be tiesioginės kalbos, vien tik tylūs gestai: įeina moteris nešina alebastriniu indu kvapaus tepalo, pasilenkia prie Jėzaus kojų, jas laisto ašaromis, šluosto savo galvos plaukais bei bučiuodama tepa tepalu. Tuo metu fariziejus Simonas, įtardamas Jėzų esant pranašą, buvo pasikvietęs jį į savo namus prie stalo. Pagal paprotį vaišių namas buvo atviras praeiviams pasižiūrėti. Bet kad mieste žinoma nusidėjėlė ateitų į namus, tai nebuvo kasdieniškas įvykis. Nusidėjėle, matyt, ji buvo laikoma todėl, kad buvo prostitutė arba gyveno susidėjusi su pagoniu ar muitininku. Ši moteris nėra Marija Magdalietė, kaip kartais būdavo manoma Bažnyčios tradicijoje (plg. Lk 8, 2; Jn 20, 1–2. 11–18).

Pagal tuometinius Palestinos papročius puotaudavo svečiai pusiau gulomis, pasirėmę kairiąja ranka, o dešine imdami valgius, todėl ir atgailaujanti nusidėjėlė galėjo prieiti prie Jėzaus kojų. Galvos patepimas kvapiu tepalu buvo įprastas svečio pagerbimas Artimuosiuose Rytuose (plg. Ps 23, 5). Tradicinis rytietiškas vaišingumas taip pat reikalavo paduoti svečiui dubenį vandens nusiplauti per kelionę negrįstais vieškeliais apdulkėjusias kojas, apautas tik atvirais sandalais. Tačiau kojų patepimas aliejumi buvo retas dalykas ir rodė, kad pagerbiamas asmuo yra toks kilnus ir šventas, jog tedrįstama jam tik kojas patepti. Kojų pabučiavimai taip pat liudijo didelės pagarbos ir nusižeminusio dėkingumo ženklą (plg. Lk 17, 16). Moteris buvo susigraudinusi jau ateidama, tad ašaros nukrito ant Jėzaus kojų. Kad ištaisytų šį akibrokštą, ji šluostė jas neapdairiai savo palaidais plaukais. Palaidi plaukai vyrų akivaizdoje anuomet reiškė begėdiškumą ir net galėjo tapti skyrybų priežastimi.

Pasakojimas nukrypsta į fariziejų Simoną. Veiksmas ir toliau išlieka nebylus. Tačiau tik išoriškai, mat Simonas kalba pats su savim: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ (Lk 7, 39). Tada žodį taria Jėzus. Jis įvertina moters veiksmą ir fariziejaus mintis, pasitelkdamas palyginimą apie skolintoją ir du skolininkus: vienas jam buvo skolingas šimtą denarų, o kitas – penkiasdešimt. Denaras tuo metu buvo įprastas samdyto darbininko dienos užmokestis. Kurio situacija yra geresnė? Be abejo, to, kuris yra skolingas mažiau. Ir vis dėlto pasakojimo pabaigoje situacija pasikeitė: laimingesnis yra didesnės sumos skolininkas. „Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ (Lk 7, 42).

Kadangi kalbama apie išganymą, atleidimą, susitaikinimą ir Dievo malonę, vadinasi, nuodėmė, kuri yra mūsų patirties atskaitos taškas, gali paradoksaliai tapti didesnės meilės priežastimi. „Meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8), „nes meilė yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 7). Dievo atleidimą atpažįstame tiek, kiek suvokiame savo nuodėmę. Žinoma, mūsų nuodėmės suvokimas turėtų atnešti ne neviltį, bet greičiau viltį, kuri mus pastūmėtų eiti ieškoti saugumo ne savyje, savo darbuose ar teisume, bet Viešpatyje. Simonas, kuris laikė save teisiu fariziejumi, nejautė meilės ar gailestingumo poreikio; savęs pakankamumas tolino Simoną nuo suvokimo, kad jam reikia Dievo malonės, kuri keistų jo širdį ir padarytų išties jį teisų.

Visais laikais ir visose religijose, kai kalbama apie atsivertimą, dažniausiai mąstoma apie tai, ko atsisakoma: nuodėmės, netvarkingo gyvenimo, netikėjimo. Tačiau krikščionybėje visa tai yra tik pasekmė, bet ne atsivertimo priežastis. Kaip įvyksta atsivertimas, gana aiškiai aprašyta Jėzaus pateiktame palyginime apie paslėptą lobį: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą“ (Mt 13, 44). Iš tiesų čia juk nesakoma, kad žmogus parduoda visa, ką turi, ir tik tada eina ieškoti paslėpto lobio. Jėzus sako, jog žmogus pirmiausia atrado lobį ir todėl pardavė visa, ką turėjo, kad jį įsigytų. Vadinasi, pirmiau reikia sutikti gyvąjį Dievą, jo gailestingąją meilę, ir tik tada bus pakankamai jėgų kažko atsisakyti, keisti gyvenimą, atsigręžti į šviesą. Taip nutiko ne tik šios Evangelijos nusidėjėlei, bet ir visų laikų šventiesiems. Jie sutiko Jėzų, atrado brangų lobį, ir tai jiems suteikė jėgų pasikeisti, tapti šventiems, paklusti Viešpaties ir Mokytojo įsakymui, nes meilė dovanoja laimę mums jį įgyvendinti praktikoje (plg. Jn 13, 13–17).

Evangelijos pasakojimas baigiamas moters nuteisinimu: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 50). Tikėjimas yra išganymo pradžia. Tikėjimas atvedė nusidėjėlę prie Kristaus. Jeigu ji nebūtų įtikėjusi Kristaus, niekada nebūtų atėjusi pas jį ir gavusi nuodėmių atleidimo. Pirmasis atsakas į Dievo meilę yra būtent tikėjimas, kuriuo nuostabos bei dėkingumo kupinas žmogus priima negirdėtą, už mus pirmesnę ir mus skatinančią Dievo iniciatyvą. Padarydami vietos Dievo meilei, tampame panašūs į jį, dalyvaujame jo meilėje. Atsiverti jo meilei reiškia leisti jam gyventi mumyse ir įgalinti mus mylėti su juo, jame ir kaip jis; tik tada mūsų tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6) ir jis apsigyvena mumyse (plg. 1 Jn 4, 12).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-05.pdf