Didįjį ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Jėzus vietoj Senojo Testamento apeigų įsteigė sakramentinę auką ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo mirties ir prisikėlimo atminimo. Šio sekmadienio liturgijoje, per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, grįžtama prie Viešpaties įsteigtos Eucharistijos (gr. dėkojimo) įvykio. Antrajame šios dienos skaitinyje skaitome apaštalo Pauliaus tekstą, kuris yra pats ankstyviausias rašytas pasakojimas (maždaug 56 m. po Kr.) Naujajame Testamente apie Paskutinę vakarienę – Eucharistijos įsteigimą. Pasakojimas pabrėžia veiksmą, kuriuo Jėzus atiduoda save: tai pasakoma žodžiais apie duoną ir vyną. Be to, pabrėžiamas dvigubas įstatymas šiam veiksmui kartoti. Kūnas, atiduodamas už žmones, Krauju patvirtinta sandora, Viešpaties mirties minėjimas – visi šie posakiai rodo, kad Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė auka ir kad šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Kryžiaus auka ir šv. Mišių auka yra viena vienintelė auka. Auka ir aukotojas tapatūs, skiriasi tik aukojimo būdas: kruvinas – ant kryžiaus, nekruvinas – šv. Mišiose.

Per Eucharistijos sakramentą Jėzus įtraukia tikinčiuosius į savo kančios, mirties ir prisikėlimo „valandą“; taip jis parodo jo norėtąjį ryšį tarp savęs ir mūsų, tarp jo asmens ir Bažnyčios. Iš tiesų pats Kristus kryžiaus auka pagimdė Bažnyčią kaip savo Sužadėtinę ir Kūną. Bažnyčios tėvai išsamiai apmąstė santykį tarp iš miegančio Adomo šono kilusios Ievos (plg. Pr 2, 21–23) ir naujosios Ievos, būtent Bažnyčios, kilusios iš į mirties miegą nugrimzdusio Kristaus atverto šono: iš perdurto šono, pasak Jono, ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34), sakramentų simbolis. Kontempliuodami „tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37), regime priežastinį ryšį tarp Kristaus aukos, Eucharistijos ir Bažnyčios. Bažnyčia Eucharistijoje esančio Kristaus slėpinį gali švęsti bei garbinti tik todėl, kad pirmiau jai save kryžiaus aukoje yra dovanojęs Kirstus. Tad kiekvienose šv. Mišiose išpažįstame ir Kristaus dovanos pirmumą: „Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19).

Eucharistija it aukso gija driekiasi nuo Paskutinės vakarienės per visus Bažnyčios istorijos amžius iki pat nūdienos. Konsekracijos (lot. consecratio – pašventimas) žodžiai: „Tai yra mano Kūnas“ ir „Tai yra mano Kraujas“ – buvo ir yra tariami visada ir visur, didingiausioje katedroje ir vargingiausioje koplyčioje, net gulaguose, koncentracijos stovyklose, tūkstančiuose dar ir šiandien egzistuojančių kalėjimų. Ir būtent šiuo eucharistiniu pagrindu Bažnyčia grindžia savo gyvenimą, bendrystę ir misiją, nes prisikėlęs Nukryžiuotasis mums save dovanoja, tapdamas, anot šv. Augustino († 430) žinomo pasakymo, „artimesnis mums negu mes patys sau“.

Bažnyčia tiki Eucharistiją kaip gyvą Jėzaus buvimą tarp mūsų ir būtiną dvasinio gyvenimo maistą. Kai šv. Pranciškus Asyžietis († 1226) kalbėdavo Tėve mūsų maldą ir tardavo žodžius: „kasdieninės duonos duok mums šiandien“, dangiškąjį Tėvą prašydavo ne tik duonos savo mirtingam kūnui, bet ir kasdienės Eucharistinės duonos savo nemirtingajai sielai. Šv. Ignotas Antiochietis († 110) sako, kad Eucharistijoje mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad nemirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“. Todėl Bažnyčia pataria tikintiesiems su derama nuostata priimti Komuniją dalyvaujant šv. Mišiose, o įpareigoja bent vieną kartą per metus Velykų laiku. Norint priimti šventąją Komuniją, reikia visiškai priklausyti Katalikų Bažnyčiai ir būti malonės būvio, t. y. jaustis nepadarius mirtinosios nuodėmės. Kas suvokia padaręs sunkiąją nuodėmę, prieš eidamas Komunijos, turi priimti Sutaikinimo sakramentą (atliki išpažintį). Taip pat reikia laikytis ir nustatyto pasninko: bent vieną valandą prieš priimant Komuniją nieko nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį ir vaistus.

Jėzaus buvimas Eucharistijoje yra ne fizinis, bet sakramentinis, buvimas per duonos ir vyno ženklus. Tačiau ženklas nesunaikina tikrovės. Tridento Susirinkimas realaus Kristaus buvimo sąvoką tiksliau apibūdino tokiais žodžiais kaip vere, realiter, substantialiter. Jėzus Švenčiausiajame Sakramente yra tikrai (vere), o ne kaip paveiksle ir ne kaip įvaizdis; jis yra realiai (realiter), ne subjektyviai, ne žmonių tikėjimu; jis yra iš esmės (substantialiter) kiekviename eucharistiniame pavidale ir kiekvienoje jo dalelėje, t. y. visas ir su visa savo tikrove, kurios pojūčiai nepatiria. Kristaus buvimas Eucharistijoje tęsiasi, kol išlieka eucharistiniai duonos ir vyno pavidalai.

Šv. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame atsiklaupdami. Taip pat atėję į bažnyčią ir išeidami iš jos pagerbiame Viešpatį priklaupdami ir sukalbėdami Švč. Sakramento pagarbinimo maldą: „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikrąjį Kūną ir Kraują, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.“ Popiežius Paulius VI († 1978) enciklikoje Mysterium fidei rašo: „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“

Jau šv. Justinas Kankinys († 165), mums palikęs vieną iš seniausių liudijimų apie Eucharistijos liturgiją, sako, kad, padalijus Komuniją liturgijos dalyviams, konsekruota duona būdavo diakonų nešama taip pat negalėjusiems dalyvauti. Todėl švenčiausia bažnyčiose vieta yra būtent ta, kur saugoma Eucharistija. „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta Eucharistijai tinkamai laikyti, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems šv. Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę, susitikimą su Viešpačiu veidas į veidą (plg. Ps 27, 8), kad patirtume mūsų širdies ir žvilgsnio į kitą žmogų ir pasaulį perkeitimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-04.pdf