Šiandien švenčiame Švenčiausiosios Trejybės iškilmę. Trejybė yra tikėjimo slėpinys, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, „apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių“ (Vatikano I Susirinkimas, 1870 m.). Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas. Kiekvienas iš trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.

Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį. „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai skiriasi, nedalant dieviškojo vienio, savo tarpusavio santykiais. Tačiau „nė vienas iš jų, – sako šv. Fulgencijus Ruspietis († 532) apie Švč. Trejybės Asmenis, – nepralenkia kito amžinybe, neviršija didybe ir nepraneša galybe, kadangi nei už Sūnų, nei už Šventąją Dvasią nėra Tėvas pirmesnis ar didesnis dieviškąja prigimtimi, nė Sūnus amžinumu ar neišmatuojamumu negali būti savo esme pirmesnis ar didesnis už Šventosios Dvasios neišmatuojamumą ar amžinumą.“

Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Prieš tai jie būna atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Šv. Cezarijus Arlietis († 543) sako: „Visų krikščionių tikėjimas remiasi Trejybe.“ Krikščionys krikštijami „vardan“ Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, o ne „vardan“ kiekvieno atskirai, nes yra tik vienas Dievas – visagalis Tėvas, jo vienatinis Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievo vardą, kuriuo buvome pakrikštyti, prisimename kiekvieną kartą, kai save peržegnojame – darome kryžiaus ženklą.

Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad ji yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo tiesų hierarchijoje. Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriais tikras ir vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones. Dievo darbai apreiškia, kas jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus jo darbus. Panašiai yra ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.

Akivaizdu, kad mokymas apie Trejybę nėra skaičiaus problema ar savotiška aukštoji matematika, mėginanti parodyti, kaip viena ir ta pati tikrovė gali vienu metu būti vienas ir trys. Trejybę galima suprasti tik remiantis meilės prigimtimi. Mylėti reiškia trokšti būti viena su kitu neištirpstant kitame. Meilė nesugeria kito, tai reiškia būti viena išlaikant savo ir kito tapatybę bei surandant didžiausią pasitenkinimą. Meilė reiškia būti viena pripažįstant kito kitoniškumą. Šia prasme mokymas apie Trejybę yra tikslus ištaros: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16) išskleidimas. Dievas nėra vienišas Dievas, jis pats savaime yra bendrystė ir tik todėl gali mus įtraukti į savo bendrystę. Nežinomas viduramžių autorius mums perdavė glaustą, bet prasmingą musulmono ir krikščionio pokalbį: „Vienas musulmonas sakė: ‘Dievas mums yra vienas; kaip jis galėtų turėti Sūnų?‘ Krikščionis atsakė: ‘Dievas mums yra meilė; kaip jis galėtų būti vienišas?‘.“

Kaip Dieve Trejybės Asmenų subsistencija (lot. „egzistavimas savo paties dėka“) remiasi santykiu, lygiai taip santykiai analogiškai yra pamatinė tikrovė ir kūrinijoje. Laikantis tokios perspektyvos, žmogus suvoktinas kaip santykio ir dialogo esybė. Pasitenkinimą jis suranda ne įtvirtindamas save, bet pagarbiai ir kupinas meilės pripažindamas kito kitoniškumą. Štai krikščioniškosios egzistencijos pamatinis paradoksas ir pamatinė dialektika: tik tas, kas netenka gyvybės, ją atranda (plg. Mt 10, 38–39; Jn 12, 25). Tad pasaulio raidą lems ne jėga, pinigai, galia ir įtaka, ne „stipriausiųjų“ savęs įtvirtinimas, bet pakanta, pagarba, solidarumas, atlaidumas, gerumas ir praktinė meilė.

Tad tikėjimas yra Dievo patyrimas, apimantis jo pažinimą, nes apreiškimas leidžia prieiti prie mus gelbėjančios (plg. 2 Tes 2, 13) ir išlaisvinančios (plg. Jn 8, 32) Dievo tiesos. Apaštalas Paulius rašo galatams, kad tikintieji yra „pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti“ (Gal 4, 9; plg. 1 Jn 4, 16). Be tikėjimo šios tiesos nebūtų įmanoma įžvelgti, nes ji apreikšta Dievo. Be to, tiesa, apreikšta Dievo ir priimta tikėjimu, nėra iracionali. Priešingai, ji duoda pradžią „dvasiniam garbinimui“, anot Pauliaus, susijusiam su proto atnaujinimu (Rom 12, 1–2). Tai, kad Dievas egzistuoja ir yra vienas, kad yra Kūrėjas ir istorijos Viešpats, pasak ilgos tradicijos, aptinkamos Senajame (plg. Išm 13, 1–9) ir Naujajame Testamente (plg. Rom 1, 18–23), padedami proto galime pažinti iš kūrinijos. Tačiau tai, kad pats Dievas apsireiškė per savo Sūnaus įsikūnijimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą dėl pasaulio išganymo (plg. Jn 3, 16) ir kad Dievas savo vidiniame gyvenime yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, galima pažinti tik tikėjimu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-04.pdf