Gyvenime pasitaiko švenčių, kurios išlieka mūsų atmintyje, ir laikui bėgant jos įgauna vis gilesnę reikšmę. Kitos šventės užsimiršta, nebeprisimename jų, nes jos prarado savo prasmę. Kanos vestuvių pokylis liko gyvas krikščionių atmintyje. Norėdami atskleisti šių vestuvių didingumą, turime prisiminti, jog Jono evangelija skiriasi nuo kitų evangelijų – Morkaus, Mato ir Luko. Jonas aprašo Jėzaus gyvenimo įvykius taip, kad skaitytojas tik tikėjimo dėka geba įžvelgti gilesnę jų prasmę, peržengti realiai matomą tikrovę. Įvairiomis detalėmis Jonas atskleidžia simbolius, kurie mums padeda geriau suprasti Jėzaus žinią ir jo asmenį. Tačiau kartu visada privalu neišleisti iš akių, kad simbolinis kurio nors vyksmo pobūdis ir jo istorinis faktiškumas nėra priešingybės. Iš esmės istorinis aktas kartais įgyja prasmę tik simbolinio supratimo plotmėje, bet dėl to netampa mažiau istoriškas.

Senajame Testamente vestuvės buvo Dievo meilės savo tautai simbolis. Šios Dievo ir jo tautos santuokos visi laukė ateityje (plg. Oz 2, 21–22; Iz 62, 4–5). Tad būtent per vestuvių šventę, šeimos aplinkoje, Jėzus padaro savo pirmąjį stebuklą, kreipiantį į naują tikrovę. Pirmiausia šiame pasakojime pastebima, kad vanduo perkeičiamas į šventinį vyną. Bet iš tikro tai, ką verta suprasti, yra Jėzaus šlovė. Jono evangelijos prologe apie tai sakoma: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Tad šis įvykis Kanoje mums padeda įžvelgti Dievo buvimą Jėzuje, Dievo meilės mums apsireiškimą.

Taip pat, remiantis stalo prievaizdo išvada, kurią jis pasakė jaunikiui paragavęs vyno, atrodo, kad įvykio esmė yra ne tiek vandens perkeitimas vynu, bet kad šis vynas yra geresnis už prieš tai buvusį. Pirmąjį vyną jaunieji paruošė puotai, o antrąjį dovanoja Jėzus. Ir būtent pastarasis yra geresnis. Šis vynas nelauktai ir neįprastai buvo išsaugotas iki paskutinės akimirkos. Tai galima suprasti palyginus Dievo per Mozę duotą Įstatymą ir tai, ką Jėzus dabar dovanoja žmonėms. Ir pirmesnis vynas buvo geras, tai yra Įstatymas, tačiau Jėzaus vynas yra geresnis, nes jo apreiškimas viršija Įstatymo apreiškimą. Dabar Dievo meilė pasirodė gyvai ir aiškiai: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).

Tarp abiejų vynų yra tęstinumas: ir vienas, ir kitas vestuvių vynas. Įstatymas nepaneigiamas, nepanaikinamas, priešingai, išpildomas jo viduje glūdėjęs lūkestis. Juk vestuvių menėje akmeniniai apsiplovimo indai yra tušti. Šie indai, ypač per šventę, būdavo visada pilni, mat prieš valgį ir po valgio reikėdavo atlikti ritualinį rankų apsiplovimą. Čia jie tušti. Kodėl? Apeiginio apsiplovimo įstatymo laikymasis, kurį simbolizuoja šeši akmeniniai indai (žydų tradicijoje skaičius 6 reiškia netobulumą, nes neprilygsta 7 – tobulam skaičiui), išeikvojo visas savo galimybes. Senasis Įstatymas jau atliko savo misiją: jis parengė tautą Naujajai Sandorai. Senoji Sandora išseko. Ji nebegali suteikti naujo gyvenimo, nes apeiginio apsiplovimo nepakanka norint patraukti žmogų į bendrystę su Dievu, padaryti tikrai švarų Dievo atžvilgiu.

Tačiau šio geresnio vyno kilmė yra slėpininga. Stalo prievaizdas nežino, iš kur jis atsirado, bet žino tarnai, nes jie, atsiliepdami į Jėzaus motinos kvietimą, atliko tai, ką Jėzus liepė jiems daryti. Tai irgi viena iš Jėzaus apreiškimo dalių. Gana dažnai Jono evangelijoje, kai kalbama apie Jėzaus žmonėms atneštas dieviškas dovanas, pabrėžiamas faktas, kad šių dovanų kilmė slėpininga, kaip slėpiningas yra ir jų Davėjas. Tas pats pasakymas galioja ir Jėzui. Žydai tiki žiną, iš kur Jėzus, sako, jog jis iš Nazareto; jie yra teisūs, tačiau tik tam tikra prasme. Nes tikroji Jėzaus kilmė ne Nazaretas, bet dangiškasis Tėvas. Jėzus yra siųstasis, atliekantis misiją, ateina iš To, kuris jam patikėjo šią misiją. Kas nori suprasti Jėzų, tas turi jį sugretinti su Dievu, privalo žinoti, kad jis ateina iš Dievo ir grįžta pas Dievą. Jėzaus Kristaus kilmė ir tikslas yra slėpiningi. Kaip slėpiningas yra Jėzus, taip slėpiningos yra ir jo dovanos, kurių kilmė paaiškėja tik darant tai, ką Jėzus liepia.

Jėzaus motinos patarimas tarnams yra skirtas visų laikų Jėzaus mokiniams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Nuo šiol Jėzaus žodžiai ir veiksmai atskleis gyvenimą. Jis pakviečia tarnus ir liepia pripilti tuščius indus vandens. Tai, kuo mes disponuojame, yra paprasčiausias vanduo – mūsų išsilavinimas, saugumas, tarpusavio ryšiai, geri darbai. Vanduo yra svarbus ir brangus, bet jis – bespalvis, bekvapis ir beskonis. Vanduo tik padeda išgyventi, bet negali suteikti džiaugsmo pilnatvės. Tačiau, jei mes „pripildome indus vandens“ ir, įsiklausydami į Viešpaties paliepimą, „nešame jį ant stalo“, gyvenimo džiaugsmas tampa didesnis už tą, kurį mes patys susikuriame. Prie žmogaus pastangų dabar prisideda Dievo, dovanojančio save patį, dovana.

Teksto pabaigoje evangelistas Jonas sako, kad neįprastas įvykis Galilėjos Kanoje ženklina Jėzaus stebuklų pradžią. „Pradžia“ reiškia, jog šis stebuklas yra lyg garstyčios grūdelis, pasėtas vestuvių puotoje, kad augtų ir pamažu apreikštų visus savyje turimus turtus (plg. Mt 13, 31–32). Pradžioje nematyti nei kamieno, nei lapų, nei vaisių – nieko, kas turėtų iš jo išaugti. Tenka palaukti, kol pamatysime augimą, tačiau viskas jau yra grūdelyje. Taip ir Kanos vestuvių stebuklas turi visa tai, ką išganomoji Jėzaus tarnystė apreikš.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-12.pdf