Šio sekmadienio Evangelijos tekste sužinome, kad kažkas, nepriklausantis apaštalų būriui, išvarinėja demonus Jėzaus vardu. Apaštalas Jonas mato ir draudžia: „Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“ (Mk 9, 38). Pavydu, nes prieš tai patiems apaštalams nepavyko išvaryti demono iš berniuko (plg. Mk 9, 14– 29); dabar jie norėtų nepripažinti sėkmingo nepažįstamojo atlikto egzorcizmo tik todėl, kad jis nepriklauso jų bendruomenei. Jėzus atsako: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 39–40). Prisiminkime, ką Viešpats pasakė matydamas pagonio šimtininko pasitikėjimą: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės Dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8, 10–11). Panašų palankumą Jėzus parodė kanaanietei, pagirdamas jos tikėjimą ir išgydydamas jos sergančią dukterį (plg. Mt 15, 21–28).

Jėzaus nurodytas kelias gali pakeisti istorijos eigą: kas daro gera, kas paduoda stiklinę vandens, tas yra už mus. Tai nėra reliatyvizmo ar religinio sinkretizmo kelias. Juk Bažnyčia skelbia ir turi skelbti Jėzų Kristų, kuriame žmonės randa gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikė su savimi (plg. Rom 5, 10–11; 2 Kor 5, 18–19; Kol 1, 20. 22). Tačiau tuo neatmetamas dialogas ir bendras tiesos ieškojimas įvairiose gyvenimo srityse, nes, anot šv. Tomo Akviniečio († 1274) pasakymo, „kiekviena tiesa, nesvarbu kieno pasakyta, ateina iš Šventosios Dvasios“.

Iš tiesų juk daugelis žmonių be jų kaltės neišgirdo gyvenime Evangelijos skelbimo arba buvo papiktinti krikščionių veidmainystės bei prievartos ir mirė nepriėmę Krikšto ir netapę Bažnyčios nariais. Tačiau jei jie kovojo prieš demonus, neteisybę, vulgarumą, smurtą ir gebėjo duoti gyvenimą, ateitį, laisvę sutiktiems žmonėms, tada jie „nepraras savo užmokesčio“ (Mk 9, 41). Pirmajame laiške Timotiejui aiškiai sakoma, jog „Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (2, 4). Tik Dievas gali spręsti, ar žmogus pasirinko gyvenimo kryptį ir prisilietė prie Kristaus velykinio slėpinio. Dievas, jam vienam žinomu būdu, suteikia išganymo galimybę kiekvienam žmogui Šventojoje Dvasioje, kad jis atsiverstų ir paklustų jam tiek, kiek jį gali pažinti. Be abejo, žmogus šią galimybę gali atmesti, nes Dievas sukūrė jį apdovanotą laisva valia ir nenori jam daryti prievartos. Tad ir Krikštas bei formalus priklausymas Bažnyčiai dar nėra amžinojo gyvenimo laidas, jeigu negyvenama pašvenčiamojoje malonėje.

Todėl Bažnyčia moko, kad visi žmonės, kurie be savo kaltės nepažįsta Kristaus ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir klauso savo sąžinės balso, pasieks išganymą. Yra žmonių, kurie priklauso Kristui, ir galbūt jie to net nežino. Mato evangelijoje rašoma, jog Paskutinio teismo dieną teisieji nustebę klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? Ir atsakys jiems karalius: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 37–40). Tačiau tie, kurie žino, kad Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), bet nenori juo sekti, neturės kito kelio į išganymą. Taip pat „negali būti išganyti tie, kurie, žino, kad Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti“ (Lumen gentium, 14). Tai nusako šv. Kiprijono († 258) ir Origeno († 253) suformuluotas teiginys Extra Ecclesiam nulla salus (lot. „Ne Bažnyčioje nėra išganymo“).

„Jeigu tavo akis, ranka, koja gundo tave ir piktina kitą, tai pašalink juos…“ (plg. Mk 9, 43–48). Radikali, semitams būdinga paradokso kalba, kuri mums primena reikalo rimtumą, nes iš tikro įmanoma apvilti gyvenimą, likti anapus išganymo. Ji nurodo kiekvienam jo asmeninę atsakomybę: „tavo akis, tavo ranka…“, vadinasi, „tu pats esi sau pavojus, galintis užkirsti kelią į išganymą“; nuodėmė ne visada yra kitų: Bažnyčios, visuomenės ar kaimyno. Sprendimas, kaip pašalinti blogį, yra ne nukirsta, bet perkeista ranka, kuri ištiesia šalto vandens stiklinę net ir nepažįstamam – „ne mūsiškiui“ – žmogui. Fizinis rankos (kojos, akies) sužalojimas neišlaisvina mūsų iš senojo mąstymo ir piktų minčių, kylančių iš mūsų vidaus ir vedančių mus į nuodėmę (plg. Mk 7, 21–23). Tik savo širdies gelmėse, Dievo malonės padedami, galime ir turime drąsiai išrauti blogį su šaknimis, atlikti giluminę amputaciją, kuri kartais yra daug skausmingesnė, negu kojos ar akies praradimas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-08.pdf