Šį sekmadienį evangelistas Morkus perteikia šiuos Jėzaus žodžius, pasakytus tuo metu svarstant, kas švaru ir kas nešvaru: „Nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai…“ (Mk 7, 14–15. 20–21). Iš fariziejų reakcijos dar aiškiau nei iš tiesioginio klausimo dėl valgio matyti nuolatinė žmogaus pagunda blogio ištakas priskirti išorinei priežasčiai. Tokia išankstinė prielaida slypi daugelyje šiuolaikinių ideologijų: kadangi neteisingumas kyla „iš lauko“, norint, kad įsigalėtų teisingumas, užtenka pašalinti išorines priežastis, neleidžiančias jo pasiekti. Tokia mąstysena – įspėja Jėzus – naivi ir trumparegiška. Neteisingumo, blogio vaisiaus, šaknys nebūtinai vien išoriškos; jos glūdi žmogaus širdyje, kur aptinkamos slėpiningos bendradarbiavimo su blogiu sėklos.

Psalmininkas karčiai pripažįsta: „Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51, 7). Taip, žmogų susilpnina gili žaizda, menkinanti jo gebėjimą užmegzti bendrystę su kitu. Iš prigimties atviras laisvam dalijimuisi bendryste, jis atranda savyje stebinančią traukos jėgą, verčiančią gręžtis į save, iškelti save virš kitų ir priešpriešinti kitiems: tai – egoizmas, pirmosios nuodėmės padarinys. Adomas ir Ieva, suvilioti šėtono melo, nuskynė slėpiningą vaisių ir taip sulaužė Dievo įsakymą, pasitikėjimo Meile logiką pakeisdami įtarumo bei konkuravimo logika, gavimo ir pasitikinčio laukimo iš Kito logiką paversdami nekantraus griebimo ir tenkinimosi vien savo jėgomis logika (plg. Pr 3, 1–6), todėl jie patyrė nerimą ir netikrumą.

Šiandien tai ne tik asmeninė, bet ir socialinė bei kolektyvinė problema. Vakarų visuomenė labai susirūpinusi aplinkos užterštumu ir beveik nieko nebekalba apie vidinę ir moralinę taršą. Be abejo, kova prieš fizinę taršą ir rūpinimais higiena – civilizacijos bei pažangos ženklas. To negalime atsisakyti. Tačiau Jėzus ir nesako, jog nereikia mazgoti rankų ar plauti indų; jis tik pabrėžia, kad vien to nepakanka, nes taip nepasiekiame blogio šaknies. Juk norint išsiaiškinti gaisro priežastis, ieškoma židinio, iš kurio pasklido liepsnos. Mūsų amžiuje svarbiausia ne daryti visa, ką tik gali žmogus, – jis gali sunaikinti save ir visą pasaulį, – bet žinoti, jog virš galėjimo dar yra privalėjimo ir leistinumo matas. Turėtume nuolankiai pripažinti, kad neįmanoma ne tik tai, kas fiziškai neįmanoma, bet ir tai, kas morališkai neleistina. Žinia, tai randasi ne tiesiog iš moralumo, nes to niekada nepakanka, o iš vidinio prisirišimo prie gyvojo Dievo. Tik kai Dievas, kaip galia, išties yra mūsų egzistencijoje, moralė įgyja tos galios.

Išorinės aplinkos tarša, su kuria dabar susiduriame, yra vidinės aplinkos taršos veidrodis ir rezultatas. Ekologiniai sąjūdžiai per mažai į tai kreipia dėmesio. Jie karštai kovoja – jų jausmas suprantamas ir teisėtas – su aplinkos tarša, tačiau tai, kad žmogus teršia savo dvasią, jie laiko viena iš jo laisvės teisių. Kai teisė į gyvybę ir natūralią mirtį negerbiama, kai žmogus pradedamas, išnešiojamas ir gimdomas dirbtiniu būdu, kai embrionai aukojami tyrimams, tuomet žmogiškosios ekologijos sąvoka iš visuotinės sąmonės galiausiai išnyksta. Pavyzdžiui, piktinamės matydami jūros paukščius, išlipančius iš nafta užteršto vandens, jie aplipę degutu negali skristi, tačiau nesielvartaujame regėdami savo vaikus, per anksti dvasiškai suluošintus pridengto blogio, kuris nūnai išplito visose gyvenimo srityse. Nenuoseklu iš naujųjų kartų reikalauti pagarbos gamtinei aplinkai, kai įstatymai bei auklėjimas joms nepadeda gerbti pačioms save.

Čia glūdi prieštaravimas. Norime pašalinti išmatuojamą taršą, tačiau nekreipiame dėmesio į dvasinį žmogaus užterštumą ir kūrimo galią, kuri glūdi jame ir moko, skatina žmoniškai kvėpuoti. Priešingai, visiškai netikra laisvės sąvoka giname visa, ką žmogus sukuria savo nuožiūra. Kol neišsižadėsime šios laisvės karikatūros, tai yra laisvės naikinti iš vidaus sielą, tol tęsis išorėn nukreiptas šio naikinimo poveikis. Ne tik gamta turi savo tvarką, savo gyvenimo formas, kurias mums privalu gerbti, jei norime gyventi iš jos ir joje, bet ir žmogus, jo vidinis pasaulis, yra kūrinys, įrikiuotas į kūrimo tvarką. Gamtos knyga yra viena ir nedalijama tiek aplinkos, tiek gyvybės ir lytiškumo, santuokos, šeimos, socialinių santykių, vienu žodžiu, visapusiško žmogaus vystymosi atžvilgiu. Mūsų pareigos aplinkai susijusios su pareigomis žmogui, kaip tokiam, ir kitiems. Negalima vienų pareigų reikalauti, o kitas trypti. Toks šiandienei mąstysenai ir praktikai būdingas gilus prieštaravimas žemina žmogų, ardo aplinką ir kenkia visuomenei.

Bažnyčia, suvokdama bendrąją atsakomybę už kūriniją, ne tik skatina saugoti žemę, vandenį ir orą, kuriuos Kūrėjas dovanojo visiems, bet ir stengiasi apsaugoti žmogų nuo savigriovos. Mat jei visuomenėje žmogiškoji ekologija gerbiama, iš to nauda ir aplinkos ekologijai. Argi ne tiesa, kad beatodairiškas kūrinijos išnaudojimas prasideda tada, kai Dievas išstumiamas į paribį ar net neigiamas jo buvimas? Žmogui kaip kūriniui stokojant ryšio su Dievu, materija susiaurinama ligi savanaudiško turėjimo, žmogus tampa jos galutine instancija, o egzistencijos tikslu lieka vien noras skubiai susiglemžti kuo daugiau turto. Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 8 skyriuje tai aiškiai pasakyta. Jame primenama, kad Adomas, tai yra iš vidaus užterštas žmogus, su kūrinija elgiasi kaip su vergu ir trypia ją taip, kad kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina. Šiandien girdime kūriniją dejuojančią, kaip dar niekada niekas negirdėjo jos dejuojant. Paulius priduria, kad kūrinija laukia pasirodančių Dievo vaikų ir atsikvėps tik tada, kai pasirodys žmonės, pro kurių širdis prasišviečia Dievas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-07.pdf