Šio sekmadienio Evangelijos tekstas tęsia jau prieš tai pradėtą Jėzaus kalbą apie gyvybės duoną. Prisiminkime, kai Jėzus stebuklingai padalijo duoną, niekas jam nepriekaištavo, dargi jį išaukštino, ir tik pabėgdamas jis išsigelbėja, kad minia jo nepaskelbtų karaliumi (plg. Jn 6, 1–15). Tačiau šiandien jau regime visai kitą situaciją. Kai Jėzus pradeda aiškinti duonos padauginimo prasmę, nuo jo nusigręžiama: kai duona tampa kelionės pagrindu, nusprendžiama likti nevalgius, nes tai, pasirodo, yra per daug įpareigojantis reikalas. Daugelis, kurie valgė stebuklingos duonos, dabar lyg niekur nieko klausia: „Kuo jis save laiko? Žinome jo tėvą, motiną…“ Greičiausiai ir mes, jeigu esame nuoširdūs, keliame tuos pačius klausimus; taip pat dažnai esame sunerimę dėl Jėzaus mums nurodyto gyvenimo kelio. Kas yra šis Jėzus, kuris mums siūlo save kaip gyvenimo maistą, prasmę? Kaip jis gali pretenduoti veikti mūsų gyvenimą šiandien, kai pats gyveno prieš du tūkstančius metų?

Abejojimas nėra tikėjimo trūkumas. Abejonė ir tikėjimas gali puikiai tarp savęs sugyventi, nežinojimas ir paieška yra autentiško dvasinio kelio dalis. Tamsa yra normali kiekvieno susitikimo su Dievu patirtis, o ryški šviesa – dažniausiai tik tam tikros situacijos akimirka. Išties turime sutikti, jog visiškai ir iki galo nepasitikime Jėzumi. Galbūt jau patyrėme, kad, nors ir pasitikėjome Evangelija, gyvenimo reikalai pakrypo ne ta linkme, kaip norėjosi. Turbūt čia ir glūdi mūsų problema: prašome Dievo, kad mes galėtume turėti jį kaip nuosavybę ir juo naudotis, užuot prašę, kad būtume Dievo nuosavybė. Mūsų situacija dar labiau komplikuojasi, kai Jėzus pasako, jog niekas niekada nėra matęs Dievo (plg. Jn 6, 46). Žydams buvo uždrausta vaizduoti Dievo veidą. Nė vienas paveikslas, nė viena skulptūra negali išreikšti Viešpaties veido. Net negalima paaiškinti Dievo. Niekas negali vietoj Dievo mokyti kito. „Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo“ (Jn 6, 45). Vadinasi, niekas neturi Dievo pilnatvės, nes tokia pretenzija prilygtų pasakymui, kad jis yra Dievas.

Bet jei Dievas negali būti mums suprantamas, artimas, tada jis yra tolimas, nežinomasis, nublokštas į šalį po Didžiojo visatos sprogimo. Kaip tik dėl to sutikti Dievą ir atrasti gyvenimo kelio tikrą kryptį daugelis iš mūsų bando savarankiškai, savo jėgomis: Dievas bejėgis įžengti su savo galia į laiko tėkmę ir mums dovanoti dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu. Todėl jaučiame pareigą jį pakeisti, „susikonstruoti“ pagal savo įgeidžius. Kol jis nedaro stebuklų, o vis kalba apie „dangaus maną, kūno ir kraujo priėmimą, amžiną gyvenimą, kuris pakeis tą, kurį dabar gyvename“, jaučiame turį teisę patys vieni spręsti gyvenimo užduotis ir kažką sudievinti. Mes bandome, bet, deja, vėl atsiduriame pradiniame taške. Šeimos meilė, atrodė, atves į galutinį sprendimą, tačiau pasijutome užgožti, nes ji irgi yra siaura ir nepripildanti. Politika, socialinė veikla mus nuvylė, nes mūsų priimti sprendimai atnešė dar didesnių bėdų. Bažnytinis įsipareigojimas mums atskleidė, kad Bažnyčios viduje ir išorėje yra ne tik gerų žmonių, bet ir pasipūtėlių, karjeristų, vagių. Darbas kai kam suteikė prabangą, bet tam tikru metu nebežinoma, ką su tais pinigais daryti. Tad daugelis mūsų brolių ir sesių pasuko ieškoti kitų išganymo kelių, kurie vadinasi įvairiai: alkoholis, maistas, narkotikai, seksas, psichologija, sportas, Rytų technikos, karjera, o kartais ir savižudybė. O juk visa tai – nusivylimo išraiška.

„Tuomet žmonės keliaus nuo jūros lig jūros, nuo šiaurės lig rytų, skubės šen ir ten, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jo nesuras“ (Am 8, 12). Kiek kartų buvome nusivylę Dievu. Bet jis nepažadėjo šioje žemiškoje kelionėje didžių dalykų, tik šiek tiek „duonos, nužengusios iš dangaus“. Apaštalai buvo išsiųsti keliauti be nieko ir grįžę turėjo pripažinti, kad jiems nieko netrūko: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?” (Lk 22, 35). Evangelija mus kreipia į esmę, į tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga. Dažnai žvelgiame į Dievo žodį tik kaip į paguodą itin sunkiais gyvenimo momentais. Tačiau Žodis visų pirmiausia mus įspėja apie klaidingus stabus, kuriuos statomės ir garbiname. Viešpaties atsakymas į mūsų problemas ne nuvilia, bet pasiūlo esmę. Dievo pažadas yra „tikroji duona“; tai juk ir yra gyvenimo pažadas. Žinoma, mums reikia darbo, pažangos, draugystės, socialinio įsipareigojimo, tačiau kiekvienam dalykui – sava vieta.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-07.pdf