Antrąjį gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą. Akimirką Dievo Sūnaus dieviškoji tikrovė, besislepianti po žmogiškąja prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai kaip tas, kas jis iš tikro yra, – pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12). Šis atsimainymas yra provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties. Čia taip pat pasikartoja Jėzaus krikšto scena, kai Tėvas iš debesies paskelbė Jėzų savo Sūnumi: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Tačiau dabar prie šio iškilmingo paskelbimo priduriamas imperatyvas: „Klausykite jo!“ Mozė ant Sinajaus kalno gavo Torą – kelią rodantį Dievo žodį. Dabar apie Jėzų sakoma: „Klausykite jo!“ Jėzus tapo pačiu dieviškuoju Apreiškimo žodžiu.

Kur šiandien galėtume išgirsti Jėzų kalbant mums? Visų pirmiausia jis kalba per Dvasią mūsų sąžinėse. Ten išgirstame jo perspėjimą arba padrąsinimą. Tačiau vien sąžinės neužtenka. Mes gana lengvai galime ją priversti kalbėti tai, ką norime girdėti. Ji gali būti deformuota, nutildyta mūsų egoizmo. Jai reikia Evangelijos ir Bažnyčios mokymo šviesos. Evangelija – ypatinga vieta, iš kur Jėzus prabyla į mus. Tai žodžiai, kurie ir šiandien mums gali kai ką prasmingo pasakyti dviprasmiškose gyvenimo situacijose. Tačiau iš patirties žinome, kad ir Evangelijos žodžiai gali būti skirtingai aiškinami, prisitaikant prie tam tikrų visuomenės ar asmenybių įgeidžių.

Tikėjimas yra kelias. Kaip išlikti šiame kelyje, deramai elgtis ir gyventi, aiškėja ne vien iš Evangelijos nurodymų. Tai, kas mums laiduoja autentišką Evangelijos supratimą, yra Katalikų (gr. katholikos – visuotinis, pasaulinis) Bažnyčia, įsteigta tam tikslui paties Kristaus, kuris savo apaštalams ir jų įpėdiniams vyskupams sako: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Todėl yra svarbu susipažinti su katalikišku mokymu, žinoma, ne iš sutrauktos ir dažnai iškreiptos pasaulietinės žiniasklaidos interpretacijos, bet iš pirmųjų rankų, tai yra įsigilinant į Katalikų Bažnyčios katekizmą.

Labai svarbu suvokti, per ką Jėzus prabyla, bet ne ką mažiau svarbu žinoti ir kur jis nekalba. Be abejo, jis nekalba per būrėjus, ekstrasensus, dvasių iššaukėjus, horoskopų žinovus, okultiniuose ar ezoteriniuose būreliuose. Biblijoje randame tokį perspėjimą: „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas Viešpačiui“ (Įst 18, 10–12). Pagonys įvairiais būdais artinosi prie dievybės: stebėdami žvaigždes, gyvūnų vidurius, paukščių skrydį ir pan. Bet tie laikai baigėsi. Mums nebereikia daugiau eiti „lyg apgraibomis“, kad sužinotume dieviškąją valią. Jėzuje Kristuje turime Dievo atsakymą. Šiandien, deja, šios pagoniškos apeigos vėl tapo madingos. Kaip visada, kai nusilpsta tikėjimas, išauga prietarai.

Pavyzdžiui, imkime vieną iš nekalčiausių dalykų – horoskopą. Beveik nėra dienraščio, radijo ar televizijos laidos, kurie kasdien nepasiūlytų savo skaitytojams ar klausytojams horoskopo. Subrendusiam žmogui, turinčiam šiek tiek ironijos ir kritikos jausmo, tai atrodo tam tikras juokelis, nieko rimto. Bet, laikui bėgant, teks pažvelgti į padarinius. Kaip ugdomas, ypač jaunų žmonių, mąstymas? Mąstymas, pagal kurį gyvenimo sėkmė priklauso ne nuo pastangų, studijų, pastovaus darbo, bet nuo išorinių, neaiškių veiksnių, nuo gebėjimo kreipti sau naudinga linkme tam tikras, savo ar kitų, galias. Dar blogiau: visa tai ragina manyti, kad dėl gėrio ir blogio atsakingi ne mes, bet žvaigždės, kosminės energijos.

Reikėtų paminėti dar vieną vietą, kur Jėzus nekalba ir kur vis dėlto juo prisidengiama visais laikais. Tai asmeniniai apreiškimai, dangaus pranešimai, vizijos bei įvairiausios rūšies balsai. Suprantama, tai nereiškia, kad Kristus ar Mergelė Marija negali prabilti tokiu būdu. Taip buvo praeityje, taip gali būti ir šiandien. Tačiau norint neapsigauti (pavyzdžiui, kad ir Medžiugorjės atveju), reikėtų neskubant palaukti Bažnyčios sprendimo. Šventasis Kryžiaus Jonas († 1591), ispanų mistikas, sakė, kad nuskambėjus ant aukšto kalno žodžiams: „Klausykite jo!“ Dievas tam tikra prasme tapo nebylys. Jis pasakė viską. Jis nebeturi ką daugiau apreikšti. Kas prašo Viešpaties naujų vizijų ar atsakymų, kas nekantrauja ir nori aplenkti Bažnyčią, tas jį įžeidžia, lyg jis nebūtų dar aiškiai ir pakankamai pasakęs.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-02.pdf