Rabinų mokyklose atleidimo riba buvo keturi kartai: tris kartus atleidžiama ne giminaičiams ir keturis – saviesiems. Septyni yra pilnatvės sinonimas. Žydų mąstyme septyni kartai yra labai daug. Jėzaus atsakymas kviečia atleisti be ribų ir pateikia palyginimą apie šeimininką ir jo skolininką. Dešimt tūkstančių talentų yra paradoksalus skaičius, pilnatvės ir begalybės simbolis (kaip ir septyniasdešimt septyni kartai). Tai tyčia parinkta nereali suma, pagalvojus, jog Erodo įplaukos buvo 900 talentų, o Galilėjoje 4 a. pr. Kr. į valstybės iždą būdavo surenkama 200 talentų mokesčių. Talentas, kaip visos senovės monetos, iš pradžių buvo brangiųjų metalų – aukso ir sidabro – svorio vienetas, todėl talentais buvo atsiskaitoma, ypač tarp valstybių. Pavyzdžiui, Antrojoje Karalių knygoje parašyta: „Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Hezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimties talentų aukso“ (2 Kar 18, 14). Talento svoris buvo apie 35 kg. Jis buvo dalijamas į 3000 siklių (beje, šekelis, hebrajiškai – „sheqel“, ir šiandien yra Izraelio valstybės pinigas). Graikų-romėnų laikais talentas buvo visavertis skaičiavimo vienetas, lygus 6000 drachmų arba denarų. Denaras tolygus vienos dienos samdinio uždarbiui. Čia matome Jėzaus ketinimą paryškinti skirtumą: karalius (kitaip tariant, Dievas) savo tarnui dovanoja milžinišką 60 milijonų denarų skolą, o tarnas linkęs nuteisti tokį pat kaip jis už negrąžintus 100 denarų! Prisiminkime, kad Jėzui talentas buvo pagrindinis kito palyginimo – „dešimties talentų“ – įvaizdis (žr. Mt 25, 14–30). Vėliau šis įvaizdis paplito kaip asmens dorybių ir gebėjimų įvardijimas. Garsusis humanistas Erazmas Roterdamietis († 1536) pirmasis pavartojo jį šia vėliau paplitusia prasme.

Atleidimo tema driekiasi per visą Evangeliją. Su ja susiduriame jau pačioje Kalno pamokslo pradžioje, kur, naujai aiškindamas penktąjį įsakymą, Viešpats sako: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24). Nesusitaikinus su broliu, negalima artintis prie Dievo; pirma parodyti broliui susitaikinimo judesį, eiti jo link, yra teisingos dievogarbos sąlyga. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pats Dievas, žinodamas, jog žmonės jo atžvilgiu nesutaikinti, pakilo iš savo dievystės, siekdamas prisiartinti prie mūsų, susitaikinti su mumis. Prisiminkime, kad, prieš dovanodamas Eucharistiją, jis parklupo priešais savo mokinius ir numazgojo, savo nusižeminusia meile nuvalė purvinas jų kojas. Galiausiai ant kryžiaus girdime Jėzaus prašymą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Būtent į Velykų slėpinį turėtų būti nukreiptas mūsų žvilgsnis, nes čia Viešpats sunaikino mūsų skolos raštą: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14).

Šio sekmadienio Jėzaus pateikto palyginimo veiksmas trijų dalių: rūmuose, kelyje ir vėl rūmuose. Toks yra ir krikščionio gyvenimas. Mes ir mūsų bendrakeleiviai dabar esame antroje dalyje, tikėjimo kelyje. Dievas tiesiogiai nesikiša ir leidžia mums būti geriems arba blogiems. Bet prieš šią dalį, kurioje dabar esame, buvo kita dalis: Dievas per Krikštą ir asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi mums dovanojo gyvenimą: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo“ (Rom 3, 22–24). Po to eis trečioji dalis – Teismas, kai Dievas pasirodys ir „ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“ (Apaštalų simbolis).

Tik įsisąmoninę trečiosios dalies egzistavimą, galime suvokti šiek tiek mus gluminančią palyginimo pabaigą, kai šeimininkas nebeparodo, bent išoriškai, to beribio atleidimo, kuris buvo parodytas palyginimo pradžioje. Taip, Dievas yra Dievas, jis atleidžia, nes myli savo kūrinius; bet atleidimas gali įsiskverbti tik į tą, tapti veiksmingas tik tame, kuris pats yra atleidžiantis. Šeimininkas nubraukė skolą, nes tarnas maldavo, tačiau šis maldavimas vėliau pasirodė buvęs dirbtinis, paviršutiniškas. O Viešpats ieško žmogaus širdies, nes tik perkeistoje širdyje gali įsišaknyti gebėjimas atleisti.

Taigi palyginimas moko, kad tik gauto atleidimo – Dievo meilės – prisiminimas suteikia jėgų atleisti kitiems. Kad išmoktume atleisti, privalome būti kantrūs su savo temperamentu ir žmogiškumu, bet ypač turime padirbėti tikėjimo lygmeniu, trokšdami suprasti nesubanalintą Dievo gailestingumą. Tik tai suvokę, randame vidinių jėgų laiminti savo skolininkus, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, palaimink jį (ją)“, o tada ir nubraukti, išdildyti jo (jos) skolą savo širdyje. Tad turi būti aišku, jog įsiskolinimas Dievui yra iš anksto apmokėta skola; skola, dėl kurios jau kažkas buvo parduotas su visa savo nuosavybe, jausmais, asmenybe, ir dėl to mums buvo leista stovėti kaip turintiems lygią vertę su Dievu: tas kažkas yra Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus. Tai turi būti pabrėžiama, nes kitaip Evangelija, kuri tik po to kviečia peržiūrėti mūsų santykį su artimu, rizikuoja tapti vien socialiniu mokymu ar skambia etika.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-14.pdf