Švenčiausiosios Trejybės liturginė iškilmė Vakarų Bažnyčioje pamažu paplito IX–XI a. Šiam slėpiniui – Dievo savęs apreiškimui trimis duotybės būdais, kurie yra susiję su giliausia jo būtimi ir esme, – apmąstyti yra skirtas sekmadienis po Sekminių. Naujajame Testamente nėra žodžio Trejybė, nėra ir tokios gilios bei išplėtotos Trejybės teologijos, kokią turi Bažnyčios mokymas nuo IV a. (Trejybės sąvoką pirmąkart pavartojo II a. rašytojas Teofilius Antiochietis.) Tačiau neginčytina, kad Naujojo Testamento puslapiuose yra apibrėžiami Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią siejantys santykiai.

Dieviškoji Trejybė mumyse apsigyvena Krikšto dieną: „Aš tave krikštiju, – sako kunigas, – vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Dievo, kuriame buvome pakrikštyti, vardą mes prisimename kiekvienąkart ženklindami save kryžiaus ženklu. Nuo gimimo iki mirties svarbiausi krikščionio gyvenimo momentai taip pat ženklinami Trejybės vardu: jos vardu sudaroma santuoka, teikiami kunigystės šventimai, atleidžiamos nuodėmės. Visa krikščioniškoji egzistencija grindžiama bendraujant su Švenčiausiąja Trejybe.

Pirmajame skaitinyje pasakojama apie dieviškosios Būties apreiškimą. Pats Dievas, Amžinasis ir Neregimasis, paskelbia jį praeidamas priešais Mozę debesyje ant Sinajaus kalno: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės “ (Iš 34, 6). Naujajame Testamente šv. Jonas Teologas šį sakinį išreiškia vieninteliu žodžiu: „meilė“ (plg. 1 Jn 4, 8. 16).

Jei Dievas yra meilė, jis turi kažką mylėti. Juk meilė neegzistuoja tuštumoje, be jokio objekto. Ką Dievas myli, kad pavadintas meile? Žmones? Tačiau žmonės pradėjo egzistuoti tik prieš kelis milijonus metų, ne daugiau. Visatą? Bet visata, arba kosmosas, pradėjo egzistuoti prieš kelis milijardus metų. Ką iki tol Dievas mylėjo, kad pavadintas meile? Juk negalime sakyti, jog mylėjo pats save, nes tai būtų egoizmas arba narcisizmas, bet ne meilė.

Apreiškimas sako, kad Dievas yra meilė, o kiekvienoje meilėje, kaip žinome, yra trys tikrovės: vienas, kuris myli, vienas, kuris yra mylimas, ir meilė, kuri juos jungia. Dievas yra Trivienis, nes yra tobulos meilės bendrystė. Meilėje susijungia jų vienybė ir įvairovė. Dievas yra vienas, bet ne vienišas.

Biblijos Dievas nėra užsisklendęs ir savimi pasitenkinantis, bet – gyvybė, trokštanti save dovanoti, atvirumas, santykis. Tokie žodžiai kaip „gailestingas“, „lėtas pykti“, „maloningas“ byloja mums būtent apie santykį, apie gyvybe trykštančią, save siūlančią Būtį, trokštančią užpildyti kiekvieną spragą, kiekvieną stygių, trokštančią dovanoti bei atleisti, užmegzti tvirtą ir tvarų santykį.

Šventasis Raštas pažįsta tik Sandoros Dievą, sukūrusį pasaulį, kad ant visų kūrinių išlietų savo meilę, ir išsirinkusį tautą, kad su ja sudarytų sužadėtuvių sutartį, padarytų ją palaiminimu visoms tautoms ir per tai išugdytų didžiąją visos žmonijos šeimą (plg. Pr 12, 1–2; Iš 19, 3–6). Tokį Dievą Naujajame Testamente galutinai apreiškė Jėzus. Jis mums parodė mylinčio Dievo veidą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

Šiandienė šventė kviečia mus žvelgti į Viešpatį, tam tikra prasme užkopti, kaip Mozė, į „kalną“. Nes tik artimiau pažindami Dievą, gauname pamatinių pamokymų kaip gyventi, mums nutinka tas pats, kas ir Mozei, kuris, užkopęs į Sinajaus kalną ir stovėdamas Dievo akivaizdoje, gavo Dešimt Dievo įsakymų, kuriuose tauta atrado gairių, padėjusių tęsti kelionę, surasti laisvę. Mūsų istorija priklauso nuo Dievo vardo, o mūsų kelionė – nuo jo veido šviesos. Iš tokios Dievo tikrovės kyla tam tikras žmogaus paveikslas, asmens samprata. Dievas yra dialoginė vienybė, buvimas palaikant santykį, taigi žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą, yra pašauktas įgyvendinti save per pokalbį, susitikimą, būti per santykį.

Jėzus mums apreiškė, kad žmogus yra „sūnus“ arba „dukra“, kūrinys, kuris gyvena palaikydamas santykį su Tėvu ir per tai su visais savo broliais ir seserimis. Žmogus save įgyvendina ne siekdamas absoliučios autonomijos, pasiduodamas iliuzijai, jog yra Dievas, bet priešingai – pripažindamas, jog yra vaikas, atviras kūrinys, besistiebiantis į Dievą ir ranką tiesiantis savo broliams bei seserims, kurių veiduose atranda visų Tėvo paveikslą.

Bažnyčios mokymas, susiformavęs iš tokio požiūrio į Dievą ir žmogų, kviečia rinktis Dievo primatą: visas žmogaus gyvenimas ir darbas priklauso nuo pirmosios vietos užleidimo Dievui, ne Dievui bendrąja prasme, bet vardą ir veidą turinčiam Viešpačiui, Sandoros Dievui, išvedusiam tautą iš Egipto vergijos, prikėlusiam Kristų iš numirusių ir trokštančiam vesti žmoniją į taikos ir teisingumo paženklintą laisvę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-10.pdf