Velykų laikotarpiu iš naujo atrandame viltį. Pirmasis Petro laiškas ragina mus sergėti savo širdyse Viešpatį Kristų ir būti visuomet pasirengusius įtikinamai paliudyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį. Šie žodžiai rodo, kad ankstyvojoje Bažnyčioje viltis buvo skiriamasis krikščionių bruožas, kurį turėjo pastebėti aplinkiniai. Viltis yra varomoji žmogaus gyvenimo jėga. Be vilties žmogus negali gyventi: nebelieka tikslo ir perspektyvos, jis nebemato savo pastangų prasmės. Vilties reikia ne tik asmeniniam gyvenimui, bet ir požiūriui į savo šalies ir pasaulio problemas: ūkio krizę, nedarbą, tautų santarvę, teisingumo siekį, kūrinijos ir aplinkos apsaugą. Ieškodami vilties ženklų, dažnai randame juos neafišuojamus kasdienybėje. Vilties ženklai apčiuopiami ten, kur neįgalus žmogus priima savo gyvenimo dovaną ir daro tai, ką savo jėgomis ir gebėjimais įstengia. Vilties ženklai matomi ten, kur sutuoktiniai, nepaisydami skausmingų patirčių bei nusivylimų, ryžtasi atleisti ir kurti bendrystę iš naujo; kur priklausomybių varginami žmonės visomis jėgomis stengiasi išsivaduoti iš įpročių vergovės. Vilties liudytojai yra tie žmonės, kurie, praradę savo brangiausius artimuosius, neužsisklendžia netektyje ar praeities atsiminimuose, bet ryžtingai taria gyvenimui „taip“.

Kartais iš krikščionių pasišaipoma, jog jų veiduose menkai atsispindi išganymo džiaugsmas. Prisikėlęs Jėzus mus kviečia naujai išgirsti Dievo meilės žinią, grindžiančią mūsų džiaugsmą ir viltį. Jei noriu įtikinamai liudyti kitiems, turiu pirmiausia savęs paklausti: kas man įtikinamai rodo Dievo meilę? Reginių išpaikintą mūsų vaizduotę sunku nustebinti triumfalistiniais įvaizdžiais. Dievo šlovės slėpinį atskleidžia tiesa apie Dievo nusižeminimą, pradedant Jėzaus gimimu ėdžiose ir baigiant Golgotos kryžiumi. Dievas apiplėšia save, savanoriškai atsisako savo galios ir apsireiškia kaip bejėgis, atmetantis bet kokį smurtą. Tai leidžia naujai suvokti Dievo įsakymus: jie nėra primetami prievarta.

Meilės įsakymą dabar jau girdime iš Prisikėlusiojo lūpų. Jėzus pabrėžia, kad gyvenimas pagal jo mokymą yra meilės padarinys: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“ Mūsų meilė Dievui yra atsakymas į jo meilę mums. Tačiau tai ne Dievo keliama sąlyga, bet nepelnyta dovana. Dėl besąlyginės Dievo meilės jo įsakymai įgyja kitą skambesį. Jei į Dievo meilę atsiliepiu visa širdimi, tuomet neverčiamas ir be prievartos gerbsiu savo tėvus, nežudysiu, nesvetimausiu, mylėsiu artimą ir sugebėsiu priimti save kaip mylimą Dievo vaiką. Išganymo džiaugsmas reiškia išsilaisvinimą iš egoistinio užsisklendimo savyje ir atsivėrimą meilei.

Šventasis Augustinas sakė: „Mylėk ir daryk ką nori.“ Ar iš tikrųjų galime elgtis savo nuožiūra, nepaisydami jokių suvaržymų? Tikra meilė nesuderinama su Dievo įsakymų laužymu. Meilė neįmanoma ten, kur nėra Dievo. Ten atsiranda liūdesys, vedantis į mirtį. Dekalogas – nepakeičiama meilės logika ir jos tikrumo laidas. Tie vidiniai meilės principai neatima jos grožio, bet padaro ją įmanomą. Į Dievo meilę atsiliepiame vykdydami jo įsakymus. Kas tai pažino, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame. Vykdydami meilės įsakymą, nesame palikti našlaičiais. Mums padeda Jėzaus žadėtasis Globėjas, Tiesos Dvasia, „kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta“.

Tikroji meilė neatskiriama nuo kryžiaus. Meilė atleidžia ir pasitiki (plg. 1 Kor 13). Ji viskuo viliasi, nukreipia į tai, kas žmoguje gražiausia. Kas įtikės Jėzaus skelbiama meile, tas nugalės. Tokios pergalės ženklas buvo palaimintojo Jono Pauliaus II gyvenimas. Jis apkabino kryžių ir atkreipė pasaulio dėmesį į gailestingąją Dievo meilę.

Skaitinyje iš Apaštalų darbų matome Dievo žodžiui parengtą derlingą dirvą. Stepono kalba papiktino Izraelio vyresniuosius. Po jo nužudymo prasidėjo Jeruzalės Bažnyčios persekiojimas, tikintieji pasklido Judėjos ir Samarijos apylinkėse. Pilypas buvo vienas iš diakonų (Apd 6, 5), išrinktų drauge su nužudytuoju Steponu. Pilypui, kitaip negu Steponui, pavyksta patraukti savo klausytojų širdis ir įtikinti išganymo reikalingumu. Ši žinia sklinda tolyn ir pasiekia net apaštalus Jeruzalėje. Petras ir Jonas, du ankstyvosios Bažnyčios šulai (plg. Gal 2, 9), leidžiasi į kelią rūpindamiesi naujai įtikėjusiais ir siekdami sustiprinti jų tikėjimą. Jie patys neseniai išgyveno Sekmines ir gerai suvokia, koks būtinas kiekvienam krikščioniui asmeninis Šventosios Dvasios sustiprinimas. Pilypo skelbimu ir stebuklingais darbais paruošiama tinkama dirva Dvasios dovanoms priimti. Vis dėlto pats Pilypas nesiima melsti Šventosios Dvasios nužengimo. Petras ir Jonas Samarijoje nevykdo stebuklų, bet Šventąją Dvasią teikia. Šiame pasakojime įžvelgiame ankstyvosios krikščionių bendruomenės sakramentinį veikimą: „Apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.“ Čia nėra tokių ypatingų ženklų kaip per Sekmines Jeruzalėje. Šventoji Dvasia pati pasirenka veikimo kelius, būdus ir žmones.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-09.pdf