Ką daryčiau, jei išloščiau milijoną? Tiesa, leisti pinigus loterijų bilietams ir austi gyvenimo svajones prie televizijos ekrano nėra išmintingiausias užsiėmimas. Tačiau atsakymas į šį hipotetinį klausimą gali padėti suprasti šiandienos Evangeliją. Ar pirkčiau automobilį, ar keliaučiau, ar apmokėčiau studijas, ar..? Turiu nuoširdžiai atsakyti sau, ar mano troškimai susiję su Dievo karalyste. Nes Jėzus šiandien nurodo aiškų prioritetą – pirmiausia ieškoti Dievo karalystės. Drauge pažada, kad visa, ko mums reikia, „bus pridėta“. Jei Dievas vertina trumpalaikį augalo grožį ir džiaugiasi paukšteliu – nepalyginti labiau jis turi rūpintis savo tobuliausiu kūriniu – žmogumi.

Jėzus ragina nepasiduoti baimingam susirūpinimui, tačiau mūsų mintys ir širdys pilnos rūpesčių. Tai yra problema. Tuo reiškiasi mūsų nepasitikėjimas Dievu, nors lūpomis išpažįstame tikėjimą. Jėzus įžvelgia mumyse šią vidinę prieštarą ir nepasitikėjimą Dievo apvaizda. Čia kalbama apie neprotingą, bergždžią, baimingą rūpinimąsi. Baimingo susirūpinimo priešybė nėra optimizmas. Nepakanka pozityviai įsikalbėti – viskas susitvarkys ir bus gerai. Šio Jėzaus peikiamo rūpinimosi priešybė yra tikėjimas. Šventasis Pranciškus Asyžietis savo gyvenimu parodė, kad „per daug nesirūpinti“ reiškia ne tinginiavimą ar lengvabūdišką patogumų ieškojimą, bet gyvenimą gyvu tikėjimu. Jėzus žada, kad rytojus pat pasirūpins savimi. Tai anaiptol nereiškia, kad turėtume tik gulėti ant sofos, o kepti balandžiai patys kris į burną. Dievas perima mūsų rūpesčius, o mums skirta ramiai daryti šiandienos ir rytojaus darbus.

Baimingas susirūpinimas žmogui nenaudingas. Jis sugraužia širdį, atima džiaugsmą ir ryžtą. Negana to, būdami „per daug“ susirūpinę, patenkame į Mamonos vergiją. Tampame panašūs į pagonis, nes netikime ištikimu ir patikimu Dievu. Dievas pagal stabmeldišką sampratą yra nepastovus, priklausomas nuo nuotaikų, panašiai kaip žmogus. Dievas pagoniui yra tik vienas iš daugelio gyvenimo dalykų, tarsi šventinis papuošimas. Tokiu atveju tikrai patikimiau atrodo pasikliauti vien savo jėgomis.

Viešpats mus ragina radikaliai apsispręsti ir pasirinkti šeimininką: Dievą arba pinigą. Negalime jiems tarnauti vienu metu. Jie tarpusavyje nesuderinami. Žodžius „nekęsti“ ir „mylėti“ čia reikia suprasti panašiai kaip Įst 21, 15–17, kur kalbama apie dvi vieno vyro žmonas, vieną mylimą, o kitą nemėgstamą. Mamona reiškia ne vien pinigus, bet apskritai visokią nuosavybę, kurią galima paversti pinigais ir kurią žmogus laiko patikimu gyvenimo pagrindu. Analogiškoje Luko evangelijos vietoje Mamona vadinama „apgaulinga“ (Lk 16, 11). Kompromisas tarp dviejų šeimininkų neįmanomas: Dievo didybei nėra atitikmens. Evangelijos pasakojimas turi mums padėti padaryti šį apsisprendimą. Trimis poetiškais palyginimais atskleidžiama, kaip absurdiška yra „per daug“ nerimauti. Padangių paukščiai pamaitinami, nors nesėja ir nepjauna, o laukų lelijos gražiai aprengiamos, nors nesidarbuoja ir neverpia.

Drauge reikia prisiminti, paties Kūrėjo žmogui pavesta būti žemės ir visos kūrinijos prievaizdu. Žmogus turi pelnyti duoną veido prakaitu. Patarlių knygoje raginama mokytis iš skruzdėlės, kuri „pripildo savo sandėlius vasarą“ (plg. Pat 6, 6–8). Nejaugi Evangelijos žodžiai siūlo mums užmerkti akis ir bėgti nuo tikrovės? Juk, nepaisant didžiulių technologinių pasiekimų, milijonams pasaulio gyventojų vis dar gresia bado rykštė. Jėzus neskatina tinginystės. Pakelkime akis į paukščius ir pamatysime, kad jie vikriai juda ir darbuojasi ieškodami maisto. Gėlė leidžia šaknis į žemę ir iš ten traukia maistingąsias medžiagas, iš kurių susidaro jos gražusis apdaras.

Viešpats mus moko prioritetų: pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisybės. Tai nereiškia, kad kiti dalykai nėra reikšmingi, tačiau reikalingiausias ir svarbiausias yra šis. Turime pripažinti, kad mums nerimą keliančios problemos neišsprendžiamos nei pinigais, nei ekonomine galia. Nuodėmė iškreipė žmogui patikėtą Kūrėjo planą. Daug kur pasaulyje beatodairiškai ir grobuoniškai vartojami žemės ištekliai. Skatinama kuo daugiau suvartoti. Rinkos dėsniai toli gražu nelaiduoja harmoningos plėtros. Vargas ir stygius dar skaudžiau išryškėja trykštant pertekliui ir matant besaikį eikvojimą.

Evangelija mus ragina atsakyti į klausimą: ar gyvename sau, ar Dievui? Ką reiškia ieškoti Dievo karalystės? Ar pakanka kasdien sukalbėti poterius ir sekmadieniais eiti į bažnyčią? Atsakymą randame Tėve mūsų maldoje. Vienam Dievui priklauso šventumo garbė. Viskame norime vykdyti jo valią ir siekiame, kad ateitų jo Karalystė. Kas vadovaujasi Viešpaties maldoje išsakytais prioritetais, taip pat dirba, uždirba pinigus, perka, vartoja, tačiau visa tai vykdo tarnavimo Viešpačiui dvasia. Žmogaus širdis kyla į Dievą ir neprisiriša prie tų dalykų, kurie yra tik priemonės. Tikintis žmogus pasitiki, kad Dievas visa, ko jam reikia, pridės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-03.pdf