Siracido knygoje atskleidžiama, kad Dievo išmintis reiškiasi nuostabia pagarba žmogaus laisvei. Šventasis Paulius skelbia Dievo išmintį: nuo amžių paslėptą slėpinį, atskleistą Kristaus Dvasios dėka. Senasis Įstatymas buvo laikomas dieviškosios išminties išraiška. Evangelijoje Jėzus aiškina, kad jis atėjo jį ištobulinti iki pilnatvės.

Praėjusį sekmadienį drauge su Jėzaus mokiniais buvome pavadinti pasaulio šviesa ir žemės druska. Šiandien Evangelijoje girdime apie aukštus reikalavimus, keliamus Jėzaus sekėjams: būdami šviesa ir druska, savaime netampame pranašesni už kitus žmones. Teisumu turime viršyti tuos, kurie paraidžiui suvokė Įstatymo reikalavimus. Pasak apaštalo Pauliaus, turime vadovautis slėpininga Dievo išmintimi, kuri yra svetima šiam pasauliui. Ji atskleidžiama mylintiems Dievą: jiems parengta, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo“. Skelbdamas naują mokslą Jėzus išvarto ne tik pinigų keitėjų stalus, bet ir daugelio nusistovėjusias šventumo ir teisumo sampratas. Tačiau drauge jis nenori būti laikomas novatoriumi, atmetančiu visa tai, ką Dievas apreiškė per Įstatymą ir pranašus. Kas paniekintų bent menkiausią iš tų paliepimų, būtų smerktinas. Jėzaus brėžiamas teisumo kelias žmogaus jėgomis atrodo neįmanomas įvykdyti. Jis primena keturis jo klausytojams gerai žinomus įsakymus ir, nesileisdamas į kazuistines smulkmenas, atskleidžia giliausias žmogaus širdies nuostatas. Polinkis žudyti ar svetimauti (net ir neįgyvendintas iki galo) yra nuodėmės įbrėžtas giliai širdyje.

Yra daugybė būdų žudyti: niekinti, įžeidinėti, užsipulti, nerodyti pagarbos, šaipytis. Visa tai ugdo žudikišką nuostatą, gali vesti prie atitinkamų veiksmų. Nepakanka vien stengtis užkirsti kelią kito niekinimui. Energiją, eikvojamą šiems negatyviems jausmams, reikia paversti susitaikinimo pastanga, pastebėjus, kad „brolis turi šį tą prieš tave“.

Taip pat svetimavimo atveju nepakanka susilaikyti vien nuo pačių veiksmų, už kuriuos įstatymas numato bausmę. Reikia vengti bet kokio bendradarbiavimo su nuodėme: „Jeigu tavo ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją.“ Svetimavimas kyla iš širdies ir ateina per geidulingą žvilgsnį. Pirmiausia turime žvelgti į kitą žmogų kaip į asmenį, o ne kaip į objektą savo įgeidžiams tenkinti ar, kas dar blogiau, kaip į pasimėgavimo priemonę. Svetimautojas sutrypia giliausią žmogiškąją asmens vertę. Net svetimavimas žvilgsniu yra nuodėmė, nes asmenį verčia objektu. Jėzaus įspėjimas nepaneigia moters grožio vertybės ir neliepia dengti veido šydu ar gobtuvu. Kiekvienas turi ištirti savo širdį ir įvertinti savo žvilgsnio tyrumą.

Tai, ką Jėzus sako apie svetimavimą, tinka ir žmogžudystės, ir priesaikos laužymo atveju. Kitą asmenį paversti savo pykčio objektu reiškia jį nužudyti. Kitą padaryti apgavystės objektu yra reikšmingiau, negu pats priesaikos laužymo faktas. Pirmajame skaitinyje sakoma: „Jei pasirenki, tu pajėgi laikytis įsakymų“ (Sir 15, 15). Jei esame dvasiškai budrūs, žinome, kad pornografijos, alkoholio ar narkotikų atžvilgiu turime galią pasirinkti. Ta galia smarkiai susilpnėja įsisenėjusių priklausomybių atveju, tačiau ir tuomet žmogus turi pripažinti, kad kažkada pats pasirinko slidų, žemyn vedantį kelią. Nors mums ir tenka pasiduoti pykčiui, geidulingumui ar apgavystei, vis dėlto turime pripažinti, kad patys žengėme pirmąjį žingsnį ir dėl savo puolimų esame patys kalti. Todėl esame kviečiami vis iš naujo atgailauti, nors kartais ir manytume, jog nuodėmklausys ir net pats Dievas pavargsta nuo besikartojančių mūsų nuodėmių. Dievo akivaizdoje turime drąsiai stoti akistaton su savimi.

Tarp to, kas sena, ir to, kas nauja, visada egzistuoja įtampa. Naujovė beprasmė vien dėl paties naujumo. Naujų vynmaišių reikia tik tuomet, kai yra jauno vyno. Evangelistas Matas savo „revoliucingai“ skambančias antitezes stato ant seno patikimo pamato. Dieve dera sena ir nauja. Jis yra ne tik žydų, bet ir pagonių Dievas. Evangelistas Matas tiesia tiltą tarp seno žydiškojo paveldo ir krikščionybės naujovės.

Pamokymais apie santuoką ir priesaikas Jėzus nori parodyti, kad reikia įsipareigoti besąlygiškai ir be jokių laiko apribojimų. Pagal raidišką Įstatymo sampratą santuoką ir įžadus galima sulaužyti, jei viena iš sutarties šalių nesilaikytų įsipareigojimų. Jėzus įtvirtina santuokos neišardomumą ir parodo, kad ištikimybė Viešpačiui turi būti išskirtinė. Žmogus nebepriklauso pats sau: jis savo jėgomis „negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo“.

Įstatymas ir laisvė dažnai supriešinami. Žmogus gali paniekinti Dievą ne tik piktnaudžiaudamas laisve, bet ir piktnaudžiaudamas įstatymu. Įstatymas yra „šventas, teisingas ir geras“, tačiau gali tapti mirštamas (plg. Rom 7, 12–13). Tikroji laisvė reiškia „širdies apipjaustymą“. Tik tas, kas įvykdo karališkąjį įstatymą mylėdamas artimą taip kaip save, yra teisus. Žmonių bendruomenei ir Bažnyčiai nereikia utopinio įstatymų likvidavimo tariamojo humanizmo vardan. Reikia protingų ir teisingų įstatymų, kylančių iš meilės kiekvienam žmogui, siekiant kurti taikingą ir tvarkingą bendruomenę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-02.pdf