Išėjimo knygoje aprašomas Dievo įsakymų apreiškimas (Iš 20). Pirmiausia išrinktajai tautai įsakoma garbinti vienintelį Dievą ir mylėti jį labiau už viską. Ketvirtuoju įsakymu liepiama gerbti tėvus, kurie suteikė mums gyvybę. Šis įsakymas priklauso antrajai Dekalogo daliai, kurioje nusakomas mūsų santykis su kitais žmonėmis. Reikšminga, kad šioje įsakymų grupėje pirmiausia minima pagarba tėvams. Mūsų tėvai yra tarsi grandis ilgoje sekoje, per kurią paveldime Abraomui duotus pažadus ir palaiminimus (Iš 17, 6). Šioje įpėdinystės sekoje svarbu ne tik gyvybės perdavimas, bet ir tikėjimo tradicijos tęstinumas.

Siracido knygos skaitinyje pabrėžiama, jog būtent Dievas įkvepia pagarbą tėvams, jis laimina vaikus, kurie gerbia savo tėvus. Gerbiantiems savo tėvus žadamas ilgas amžius. Dar nuostabiau yra tai, kad per pagarbą gimdytojams žadamas nuodėmių atleidimo lobis. Kai suaugę vaikai rūpinasi savo nusenusiais tėvais, jie gali iš naujo su dėkingumu išgyventi tai, ką patys gavo iš tėvų, kai jie buvo maitinami, maudomi, rengiami. Anuometinė priklausomybė dabar reiškiasi kita kryptimi. Katalikų Bažnyčios katekizme išsamiai paaiškinamas ketvirtasis Dievo įsakymas, pagarbą tėvams siejant su kitais autoritetu grindžiamais santykiais, laiduojančiais visuomenės gerovę (plg. KBK 2198). Rūpinimasis pasenusiais tėvais, kurių fizinės ir neretai psichinės galios yra susilpnėjusios, pareikalauja daug kantrybės. Šventasis Paulius antrajame šios dienos skaitinyje mums pataria visa apjuosti tobulumo raiščiu – meile (Kol 3, 14). Jėzus nuo kryžiaus patiki savo motiną mylimajam mokiniui, kuris trejus metus buvo ugdomas Jėzaus žodžiu. Dabar jam patikima rūpintis moterimi, kuri pagimdė pasauliui įsikūnijusį Žodį. Panašiai ir mes buvusią vaikišką priklausomybę mokykimės paversti kitokia priklausomybe – iš meilės kylančiu įsipareigojimu.

Visi esame savo tėvų vaikai. Amžius neatima privilegijos būti vaiku. Ir tie, kurie neturi vaikų fizine prasme, gali išgyventi dvasinę tėvystę ar motinystę. Per Paskutinę vakarienę Jėzus duoda apaštalams naują įsakymą – mylėti vienas kitą (Jn 13, 34). Duodamas šį paliepimą, Jėzus vadina apaštalus „vaikeliais“ (Jn 13, 33). Prisikėlęs iš numirusių ir pasirodęs apaštalams ant ežero kranto, jis vėl kreipiasi į juos: „Vaikeliai“ (Jn 21, 5). Po prisikėlimo Šventosios Dvasios galia apaštalai ėmė drąsiai skelbti Evangeliją. Jie atidavė savo gyvybę kaip kankiniai. Nepaisant to, apaštalai išlieka vaikais. Laiške romiečiams šventasis Paulius vadina Dievo vaikais tuos, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia (Rom 8, 16). Kadangi esame vaikai, esame drauge įpėdiniai. Tačiau turime su dėkingumu suvokti, kad įpėdinystės ir amžinybės dovanos kaina yra Kristaus kančia (Rom 8, 17).

Šventoji Šeima keliauja saugojama vyriško šventojo Juozapo apdairumo. Jo autoritetas tarpinis: jis priima Dievo paliepimus ir perteikia savo šeimos nariams. Tai autoritetas ir valdžia, grindžiama meile. Dievas patikėjo jam savo Sūnų ir jo Motiną, kad būtų jų žemiškuoju globėju. Dievas jį mokė ir davė patarimus sunkiose situacijose. Kalbėjo per sapnus, apsaugodamas nuo gresiančių pavojų. Šventosios Šeimos tremtis primena mūsų tautos ir pasaulio tremtinių istorijas, taip pat šių dienų migracijos iššūkius šeimoms.

Juozapas ir Marija negirdėjo apaštalo Pauliaus pamokymų sutuoktiniams iš Laiško kolosiečiams, tačiau tobulai įgyvendino juos. Pauliaus pamokymai turi prasmę suvokiant visą Dievo žodžio turtingumą. Nedera jų taikyti ieškant supaprastintų atsakymų. Pauliaus pamokymą, kad moterys paklustų vyrams, reikia suvokti ne izoliuotai, bet turint omenyje vyrams keliamą reikalavimą mylėti savo žmonas. Nedera Dievo žodžiu svaidytis kaltinant kitus.

Evangelistas Matas, pasakodamas apie Šventosios Šeimos buvimą Egipte, cituoja Senojo Testamento pranašą Ozėją: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Oz 11, 1). Tai Izraelio tautos įvaizdis, ją Dievas pašaukia iš Egipto į Šventąją Žemę. Dabar šis Dievo kvietimas skiriamas jo mylimajam Sūnui. Egiptas yra ne kartą buvusi tremties žemė. Mozė grįžta į Egiptą išlaisvinti Dievo tautos iš vergijos. Juozapo globojamas Jėzus iš Egipto grįžta į Izraelį irgi išlaisvinti Dievo tautos – jo išganymo darbas apima visą žmoniją. Savo asmeniniu gyvenimu jis atkartoja Dievo tautos istoriją. Kiekvienas žmogus kviečiamas išeiti iš savo šeimos aplinkos ir imtis pasaulyje Dievo darbo.

Evangelijos pasakojimo dviejose dalyse Kūdikiui taikomas vis kitas titulas. Pirmiausia jis pavadinamas Dievo Sūnumi, vėliau vadinamas Nazariečiu. Apaštalų darbuose skaitome, kad krikščionis jų priešininkai vadino nazariečių atskala (Apd 24, 5). Nazaretas buvo nežinoma vietovė. Ji niekuomet neminima Senajame Testamente. Čia galime įžvelgti Jėzui tenkantį paniekinimą, lydintį jį nuo pat žemiškojo kelio pradžios. Ir mūsų dienomis gyvenimas šeimoje neatskiriamas nuo Nazareto patirties.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-23.pdf