Šiandienos Žodžio liturgijoje kalbama apie kantrumą, ištikimybę, mokėjimą laukti – tai Dievo palaiminimo laidas. Šventasis Jokūbas pateikia žemdirbio pavyzdį: padaręs viską, ką gali, jis kantriai laukia gaivinančio lietaus. Kantrumas nėra tinginystė. Priešingai, tai nuolankus gamtos dėsnių bei sąlygų pripažinimas: augalui, brandinančiam vaisių, būtina šviesa, gera žemė ir lietus. Panašiai yra dvasiniame gyvenime. Mūsų išganymas priklauso nuo tikėjimo, maitinamo Dievo žodžiu, malda, sakramentais ir įvairiomis dvasinėmis pratybomis. Tačiau pirmiausia išganymas yra neužtarnauta Dievo dovana ir malonė.

Antrą savaitę Bažnyčia mums primena apie Joną Krikštytoją. Jonas nebekrikštija prie Jordano. Jis išdrįso kritikuoti Erodą dėl santuokinės neištikimybės ir buvo įkalintas. Tačiau net kalėjimas neišgąsdino Viešpaties pranašo. Nors išoriškai įkalintas, jis liko vidujai laisvas. Kalbantieji tiesą visuomet išlieka laisvi savo dvasia. Kita vertus, tiesos sakymas neapsaugo nuo kančios. Dėl tiesos nukenčiame net ir nebūdami už grotų. Jonas Krikštytojas, laukdamas Mesijo, išsiunčia pas Jėzų mokinius, kurie jo klausia, ar jis iš tikro yra tas, kuris turi išgelbėti Izraelį ir įvykdyti Dievo teisingumą. Jeigu taip, kodėl jis nepradėjo veikti? Jėzaus atsakymas neatitinka žmogiškojo įsivaizdavimo apie Dievo veikimą. Mesijo karalystės pradžia nėra nusidėjėlių teismas ir teisiųjų išaukštinimas. (Tai ateis, tačiau ne dabar.) Karalystė prasideda gailestingumo darbais. Juos šimtmečiais tęs Jėzaus vardu įsteigta Bažnyčia. Jis ragina pasitikėti ir kantriai laukti: „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ Jonas

Krikštytojas gyveno griežtą, asketišką pranašo gyvenimą. Be kompromisų skelbė tiesą ir kvietė žmones atsiversti. Dabar jis bejėgis, uždarytas kalėjime. Kažkada pas jį veržėsi minios, laikiusios jį žadėtuoju Mesiju. Šiandien įkalintas ir daugelio gerbėjų pamirštas klausia: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Palyginti su kalėjimo valgiu, skėriai ir laukinių bičių medus buvo nuostabūs patiekalai. O guolis uolėtoje dykynėje patogesnis negu Erodo kalėjimo rūsiuose. Dar sunkesni už fizinius kentėjimus yra kankinantys svarstymai apie skelbtąją viltį, kurios išsipildymo nematyti. Kankina žmogiška abejonė, ar jo misija turėjo prasmę, ar jis nesuklydo.

Lengva patikėti savo gyvenimą Dievui, kai pasaulis po tavo kojomis. Lengva pranašauti, kai vilčių išsipildymas atrodo ranka pasiekiamas. Kur kas sunkiau, kai lūkesčių išsipildymui nebeliko laiko, kai gyvenimas pavirto griuvėsiais. Nelengva patikėti savo misijos prasmingumu, suderinti teisingo Dievo teismo lūkestį su Jėzaus atnešta gailestingumo žinia. Nors buvo pranašaujamas belaisvių išlaisvinimas, iki šiol tas, kuris turi atnešti išganymą, nieko nedaro, idant išvaduotų kalėjime pūdomą giminaitį. Jono vaizduotė dar negali sutalpinti Dievo, kuris pats bus apleistas mokinių ir sekėjų, ant kryžiaus nesipriešins kitų laisvei jį pasmerkti ir nužudyti. Tuomet nušvis šviesa, kurios neįveiks jokios tamsybės.

Kantrybė reiškiasi įvairiopai. Augindami vaikus, slaugydami ligonius, dirbdami ir išgyvendami kasdienybę, daugybę kartų laikome kantrumo egzaminą. Tačiau neturime šios dorybės painioti su neryžtingu delsimu, bailumu ar prisitaikėliškumu. Kantrybė anaiptol nereiškia nuolaidžiavimo smurtaujančiam sutuoktiniui. Jono Krikštytojo pavyzdys rodo ilgalaikę kantrybę, kai sulaukiama ne tik ankstyvojo, bet ir „vėlyvojo lietaus“. Tikrasis Jono darbo vaisingumas atsiskleidžia nuo Jėzaus kryžiaus. Pranašas turi ypatingą misiją iš Dievo ir neatidėliotinai siekia ją įgyvendinti. Matydamas žmonių užsikietinimą, jis dažnai patiria nusivylimą ir atvirai tai išreiškia. Pats Jėzus nekantraudamas trokšta išganymo valandos: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys“ (Lk 12, 50). Jis nesitaiksto su šventyklos prekiautojais ar fariziejų užsispyrimu, tačiau maloningai žvelgia į atgailaujantį nusidėjėlį ir kantriai laukia atsivertimo vaisių.

Garsiajame apaštalo Pauliaus himne meilei (1 Kor 13) pirmutinis meilės apibūdinimas skamba: „meilė yra kantri.“ Kantrybė garantuoja, kad meilė yra gili ir nėra tuščia. Kantrybė reikalauja, kad atiduotume tai, ko visuomet skundžiamės neturį, – kad noriai dovanotume kitiems savo laiką. Motina Teresė sakė, kad meilė – vaisius, kuris yra prinokęs bet kuriuo metu: ji niekuomet nėra nepasiekiamas ar neįmanomas gauti dalykas. Apaštalas Paulius rašo, jog meilė ir kantrybė yra Dvasios vaisius. Jonas Krikštytojas buvo pripildytas Dvasios dar būdamas motinos įsčiose (Lk 1, 15. 44). Ištirkime savo širdį: ar esame pilni meilės ir kantrybės? Pranašiškas Jono liudijimas drąsina mus būti kantrius, kentėti dėl tiesos. Išlikime laisvi, nors aplinkinė kultūra grasina mus uždaryti už „netolerancijos“ ar „nešiuolaikiškumo“ grotų. Adventas yra tinkamiausias laikotarpis kantrybei praktikuoti. Jono pavyzdys moko mus susilaikyti nuo pasaulio peršamos komercinės sumaišties ir ruoštis Kalėdoms, ugdant nuolankumą ir paprastumą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-22.pdf