Viešpats Jėzus lieka ištikimas, net jeigu mes ir esame neištikimi (2 Tim 2, 13). Jo ištikimybę suvokiu kiekvieną kartą, kai širdį užgula tamsybės ir kai nebedrįstu prie jo artintis. Tuomet laikausi per atstumą, nors ir trokštu būti kuo arčiau. Panašiai dešimt raupsuotųjų troško gydančio susitikimo su Jėzumi. Jėzus žinojo, į kurią pusę eiti, kad juos sutiktų. Mūsų Viešpats ištikimas iki galo. Jis laukia žinodamas, kad sugrįš padėkoti tik vienas iš dešimties. Jam nesvarbūs įspūdingi skaičiai, jo neapgauna minių dėmesys. Jis laukia manęs asmeniškai, nes jam esu svarbiausias.

Viešpats veikia mūsų gyvenime per įprastinius dalykus ir įvykius, kurie visiškai neatrodo antgamtiniai. Pirmajame skaitinyje girdėjome karvedžio Naamano išgydymo istorijos pabaigą. Į skaitinį neįtrauktas vaizdus išgydymo aprašymas ir pirminis Naamano nusivylimas dėl pernelyg paprastos procedūros. Didžiūnui Naamanui atvykus su palyda, pranašas Eliša (Eliziejus) neišėjo asmeniškai jo pasitikti, bet perdavė nurodymus per pasiuntinį. Karvedžio reakcija labai pamokanti. Vaizduotėje jis turėjo susidaręs savo scenarijų. Jis manė, kad pats pranašas išeis pasitikti, darys kažkokius judesius virš raupsų pažeistų vietų, šauksis Viešpaties vardo ir įvyks kažkas nepaprasta. Šiam įsivaizdavimui nepasitvirtinus, jis įtūžęs apsisuko eiti. Laimei, karvedys turėjo išmintingų tarnų, sugebėjusių jį perkalbėti: „Jei buvai pasirengęs įvykdyti kažką nepaprasta, – kodėl nenori padaryti paprasto dalyko?“

Kartais žmonės klausia: kaip įrodyti, kad yra Dievas? Kaip sutikti Dievą? Ką daryti, kad įtikėčiau? Į šiuos klausimus sunku rasti visiems įtikinamą atsakymą. Paprastai veiksmingiausias būna liudijimas, kuriuo prabylame į ieškančiojo asmeninę patirtį. Tačiau kartais galime taip pat paprasčiausiai pasiūlyti: pabandyk melstis; nueik į bažnyčią; dalyvauk Mišiose; paskaityk Šventąjį Raštą; padaryk ką nors gera kitam žmogui. Gal tai iš pirmo žvilgsnio neatrodo veiksmingai. Damasko upės Naamanui atrodė gražesnės, tačiau vis dėlto jis buvo išgydytas neišvaizdžiame Jordane. Gal ir mes sulauksime šios malonės. Kažkas pajuokavo, kad žmones galime suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie viską dalija į kategorijas, ir tuos, kurie to nedaro. Nors bandymai skirstyti žmones dažnai klaidina, vis dėlto būdingi bruožai ir skirtingumai prašosi apibendrinami. Šiandienos Evangelijoje matome, jog vieni žmonės yra dėkingi, o kiti ne. Šios dvi grupės nėra tolygaus dydžio. Gyvenime ši proporcija panaši kaip Evangelijos pasakojime. Yra daugybė dovanų ir malonių, kurias priimame tarsi savaime suprantamą dalyką. Užuot dėkoję už gyvenimo dovaną, dažniau murmame dėl negalavimų, nepatogumų, karščio, lietaus ar šalčio. Dėkingumo nuostatos mokomės iš Dievo žodžio. Beveik šimte psalmių dėkojama Dievui už apsaugą ir meilę. Turėtume dėkoti Dievui tiek už galingus antgamtinius įsikišimus, tokius kaip šiandienos skaitiniuose girdėtos stebuklingo išgydymo istorijos, tiek už paprastus kasdienius dalykus. Dėkojame, kaip mokame. Patyręs išgydymą, Naamanas primygtinai spaudžia, kad Eliziejus priimtų atsidėkojimo dovaną. Kartais atsidėkodami tarsi sakome: nenoriu likti skolingas. Mums sunku priimti visiškai nepelnytą dovaną iš kito malonės. Galiausiai Naamanas suvokia, kad Viešpats gydo dovanai, ir šlovina vienintelį tikrąjį Dievą. Dėkingumą Dievui geriausiai išreiškiame jį iš visos širdies šlovindami.

Jėzus išgydė dešimt raupsuotųjų. Po pirmo nustebimo devyni iš jų – tai visai natūralu – panorėjo gyventi toliau, tarsi atsigriebdami už prarastą laiką. Tik vienas grįžo išreikšti dėkingumo. Tai nebuvo prievolė – kažkas širdyje sakė jam ateiti ir suklupti prie Jėzaus kojų. Jėzus liepia jam keltis ir eiti: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Likusieji devyni neišgirdo šių išganingų žodžių, nors patyrė tokią pačią malonę kaip ir samarietis. Jie gavo Dievo dovaną, bet pasilaikė ją sau. Mūsų gebėjimas priimti tikėjimo dovaną labiausiai priklauso nuo mū­sų dėkingumo. Antroji Evangelijos pasakojimo dalis papildo pirmąją. Kiekvienas gali būti išgelbėtas per Kristų, tačiau Viešpaties darbas mūsų gyvenime tampa vaisingas tuomet, kai savo ruožtu jį paaukojame Dievui. Tai suvokti padeda Eucharistija – vyksmas, per kurį Kristus mus gelbsti ir perkeičia, kuris drauge yra ir mūsų padėka už visas malones.

Kodėl tik samarietis panorėjo pagarbinti Dievą už išgydymą? Juk visi dešimt žengė tikėjimo žingsnį garsiai šaukdami: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Visi gavo Jėzaus paliepimą: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Paliepimas pasirodyti kunigams reiškia jų tikėjimo patikrinimą. Pakeliui paaiškėja tikėjimo klusnumo vaisiai: visi dešimt beeidami pasveiko. Pasirodymas kunigams turi taip pat grąžinti juos į bendruomenę, panaikinti atskirtumą nuo Dievo ir žmonių. Raupsų išgydymas – Dievo darbas (plg. Kun 13 ir 14), tai Mesijo laikų ženklas. Devyni mano, kad išgydymas ir atkurta bendrystė su Dievu jiems suteikta kaip išrinktosios tautos atstovams. Jie neatpažįsta Jėzuje Dievo, aplankiusio savo tautą (plg. Lk 7, 16). O samarietis, parpuolęs ant žemės, pagarbina Jėzų kaip Viešpatį. Žodžiai: „Kelkis, eik!“, palydi iš pražūties į viltingą ateitį, gyvenimo pilnatvę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-17.pdf