Fariziejai ir Rašto aiškintojai reiškė nepasitenkinimą, kad Jėzus bendrauja su muitininkais ir nusidėjėliais. Jie nebuvo kvaili ir vadovavosi sava logika: kraštas okupuotas romėnų, todėl reikia saugoti tai, kas brangiausia – tikėjimą ir tradiciją. Nazareto mokytojas privalo atsiriboti nuo muitininkų, idant nesusidarytų įspūdis, jog kiekvienas gali daryti ką nori. Jėzus turi aiškiai pasmerkti viešas nusidėjėles ir tuo parodyti jaunimui pavyzdį. Panašiai manė Evangelijos palyginimo vyresnysis brolis: „Tėvas elgiasi taip, tarsi jaunėlis nebūtų padaręs nieko blogo. Jis kelia pokylį, lyg nebūtų skirtumo tarp mano ilgamečio triūso ir ano darbelių iššvaistant palikimą su kekšėmis.“ Fariziejai ir vyresnysis brolis savaip suvokia vertybes ir moralinę tvarką. Pagal savo supratimą jie siekia teisingo atpildo nusidėjėliams. O Jėzui pirmiausia rūpi pats žmogus. Jis trokšta atkurti žmogaus pirminį teisumą, apdovanoti jį prarastu orumu. Jėzus žvelgia ne kaip moralistas, bet kaip ištikimas sandorai Dievas ir Ganytojas, besirūpinantis paklydėle avimi. Ši nuostata nepaneigia vertybių hierarchijos, bet grąžina jai tikrąjį spindesį. Svarbesnis už teisės kodeksus yra žmogus, kuris dėl Dievo meilės atperkamas iš pražūties.

Mozė turėjo daugybę priežasčių nusivilti izraelitais. Dievo paliepimu jis darė stebuklus ir pervedė izraelitus per jūrą. Tačiau šie greitai pamiršo Dievo pažadus, ėmė murmėti ir garbinti veršį. Mozė ištikimai užtaria tautiečius prašydamas, kad jiems būtų suteikta galimybė atsiversti. Iš pirmojo skaitinio galime susidaryti įspūdį, kad Mozė net gailestingesnis už Dievą. Šventojo Rašto visuma leidžia geriau suvokti Dievo planą. Iš tikrųjų Dievas įsikiša norėdamas apsaugoti savo žmones nuo susinaikinimo. Viešpaties siekis apsaugoti žmogų nuo susinaikinimo ryškėja per visą išganymo istoriją. Jis gailestingas Adomui, Ievai, taip pat Kainui. Nojui parodytu sandoros ženklu Dievas paliudija troškimą išgelbėti visą žmoniją. Senajame Testamente dažnai vaizduojama Dievo rūstybė nepaneigia išganymo pažado. Rūstūs pranašų nuosprendžiai iš tikrųjų reiškia raginimą atsiversti. Iš Mozės lūpų nuskambantis užtarimas yra mums skirtas Dievo žodis: žmonių neištikimybė negali sugriauti Dievo plano. Šiandien skambėjusioje 51 psalmėje giedama, kad tikroji Dievui maloni auka yra atgailaujanti ir sugrudusi širdis. Evangelijos palyginime tėvas nepraranda vilties dėl savo nedėkingo sūnaus. Ganytojas deda visas pastangas siekdamas susigrąžinti nuklydusią avį. Moteris išverčia namus ieškodama pamestos monetos.

Iš tikro izraelitai nebuvo pamiršę Dievo nuveiktų stebuklų. Aukodami nusiliedintam aukso veršiui jie šaukė: „Šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ Jų nuodėmė buvo ta, kad siekė susikurti dievuką pagal savo mastą. Jie išdavė begalinį Dievą ne tuo, kad jo atsižadėjo, bet kad panorėjo sumenkinti jį pagal savo įsivaizdavimą. Norėjo stabo, pagal užsakymą tenkinsiančio jų pageidavimus ir poreikius. Žmogui sunku priimti Dievo begalybę – taip pat jo neapsakomą meilę ir gailestingumą.

Tikintiems krikščionims taip pat gresia pagunda manyti, jog jau pakankamai pažįsta Dievą. Norime būti ramūs žinodami, koks yra Dievas ir ko jis iš mūsų laukia. Tai ta pati pagunda, kuriai pasidavė fariziejai. Jie pažinojo Įstatymą ir laikė neleistinu dalyku bendrauti su muitininkais ir nusidėjėlėmis, religinės bendruomenės atmestais žmonėmis. Jų prisirišimas prie savo susikurtų religinių nuostatų trukdė jiems pažinti tiesą apie Dievą kaip Ganytoją, ieškantį vienintelės pražuvusios avies.

Pasakodamas jiems šį palyginimą Jėzus neatskleidžia nieko naujo. Jis tik primena tai, kas jau apreikšta Senajame Testamente (plg. Ez 34, 11–16). Dievas trokšta parodyti gailestingumą nusidėjėliams. Jis nelaukia, kol jie patys susivoks ir atsivers, bet pats eina jų pasitikti. Panašiai buvo su apaštalu Pauliumi, kuris jautėsi šventai įsitikinęs, kad persekiodamas Jėzaus išpažinėjus vykdo Dievo valią. Apaštalas patyrė Dievo gailestingumo galią, todėl galėjo įsitikinęs skelbti: „Jėzus Kristus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ Dievo gailestingumo žinia taip labai pranoksta mūsų įsivaizdavimą, kad mums sunku ja įtikėti. Sunku priimti, kad Dievas susirūpinęs ieško kiekvieno nusidėjėlio. Mes turime tik leistis jo atrandami ir pasitikėti jo gailestingumu, o ne savo įsivaizdavimais.

Dažnai slapstomės nuo Dievo ir nesileidžiame jo randami. Rašytojas C. S. Lewis neseniai lietuviškai išleistoje autobiografinėje knygoje „Apstulbintas džiaugsmo“ aprašo, kaip jaunystėje tapo ateistu, tačiau drauge nesiliovė būgštavęs, kad Dievas iš tikrųjų gali egzistuoti. Nepaisant jo vangumo, Dievas nesiliovė jo ieškojęs. Galiausiai rašytojas suklupo maldoje. Vėliau vaisingai panaudojo savo talentą padėdamas kitiems žmonėms artėti prie Dievo. Antrajame skaitinyje girdime apie garsiausią visų laikų atsivertėlį – fariziejų Saulių. Žvelgdamas į praeitį jis nesivaržo vadinti save „piktžodžiautoju, persekiotoju ir smurtininku“. Dievo gailestingumo patirtis leidžia jam įtaigiai skelbti: „Jėzus Kristus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių.“ Šis skelbimas patvirtinamas asmeniniu liudijimu: „…kurių pirmasis esu aš.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-16.pdf