Šio sekmadienio skaitinys yra iš tos Luko evangelijos dalies, kurioje pasakojama apie Jėzaus kelionę iš Galilėjos į Jeruzalę. Iš pirmo žvilgsnio dvyliktajame skyriuje pateikiami pasakojimai atrodo menkai susiję. Tačiau įdėmiau skaitydami prisimename praėjusio sekmadienio pasakojimą apie turtingą grūdų augintoją, trumparegiškai nesuvokiantį jo tykančios mirties. Priešingai negu anas vien žemiškąja gerove besirūpinantis žmogus, Jėzaus mokiniai išlaisvinami nuo perdėto rūpinimosi valgiu ar drabužiu. Netikėtos mirties užklupto turtuolio priešingybė yra budrusis tarnas, apdairiai ir išmintingai prižiūrintis jam patikėtas gėrybes. Evangelijoje pabrėžiama, kad augant pažinimui didėja atsakomybės mastas: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta.“

Krikščionis budriai laukia susitikimo su mylinčiu Viešpačiu. Tai vienintelis lobis, kurio niekas neišvogs, kuriam verta atiduoti visą savo širdį. Jėzaus atėjimo bijo tas, kuris visą viltį sudėjo į turtus, karjerą ir malonumus. Šiandienos skaitiniai leidžia mums patikėti, kad Dievas nenori atimti iš žmogaus gerų dalykų, tik nori grąžinti viską į deramą vietą. Jis trokšta apdovanoti tuo, kas tikra, vertinga ir amžina. Jis kviečia mus į pasitikėjimo kelionę ir duoda jėgų kaip Abraomui pasiryžti palikti savo turtus ir išvykti į Pažado žemę. Šiandienos Evangelijoje skelbiama gera žinia: laukiame ne kokio nors nepažįstamojo, bet mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Iš Evangelijos pažįstame jo žodžius ir veiksmus. Krikščionys nežino, kada jis ateis, tačiau žino, kas yra Ateisiantysis. Mes žinome, ko jis iš mūsų nori, ko reikalauja ir ką yra pažadėjęs. Jis pavedė mums rūpintis kitais žmonėmis, tam suteikė reikalingų dovanų ir gebėjimų, todėl turėsime jam duoti apyskaitą.

Budėkime, nes Viešpats yra arti. Jis nori mums dovanoti patį didžiausią iš įmanomų turtų – savo buvimą, išliekantį per amžius. Pasaulio pabaiga kiekvienam žmogui yra jo gyvenimo įvertinimas. Nežinome, kada ši diena ateis, ir turime būti pasirengę atsakyti už savo darbus. Tačiau jau šiame pasaulyje reikia atminti kitokį Viešpaties atėjimą, vykstantį nuolat, kai sutinkame Kristų kitame žmoguje. Tai taip pat jo atėjimo valanda, reikalaujanti budrumo. Galime lengvai užsnūsti ir nepamatyti Viešpaties kasdieniame santykyje su kitais žmonėmis. Nors to ir nepastebime, Kristus ateina pas mus kitame žmoguje, reikalingame pagalbos: „Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“

Šiandienos Evangelijoje Jėzus atsako užduodamas kitą klausimą. Petras klausia Jėzaus, ar budriųjų tarnų palyginimas taikomas tik mokiniams, ar visiems. Jėzus atsako į tai kitu palyginimu. Jis nenori leistis į spekuliacijas, kas bus išgelbėtas, o kas pasmerktas. Tik nurodo, jog amžinasis pasmerkimas yra atvira galimybė kiekvienam žmogui. Vienas žymiausių XX a. teologų kardinolas Hansas Ursas von Balthasaras įspėjo, kad kiekvienas krikščionis su visu rimtumu svarstytų savo pražūties galimybę.

Kartais dejuojame, kad gyvenime nėra teisybės. Vieni žmonės nuo gimimo savo aplinkos pasmerkti skurdui, kiti gimsta su sidabriniu šaukšteliu burnoje. Pasaulyje, kuriame gyvename, pilna nelygybės ir neteisybių. Stiprieji klesti, o silpnieji sunaikinami. Mes nekaltiname grobuonių žvėrių dėl to, kad jie ieško grobio. Grobuonys žmonės pridaro kur kas daugiau žalos. Dėl gyvenime akivaizdžių neteisybių kai kurie žmonės net suabejoja Dievu. Beje, dažnai dejuodami dėl to, ko neturime, pamirštame padėkoti už daugybę turimų dovanų, priimame jas kaip savaime suprantamą dalyką. Jėzus nepateikia filosofinio neteisybės paaiškinimo, bet siūlo savo kelią, per kryžių vedantį į Velykų slėpinį.

Nelygybė pastebima ir išganymo istorijoje. Skaitinyje iš Išminties knygos primenama, kaip Dievas ugdė ir vedė išrinktąją tautą. Šiai tautai, kaip jokiai kitai, buvo suteikta daugybė privilegijų. Tačiau istorijoje Viešpats ją skaudžiai baudė už neištikimybę. Mes taip pat priklausome Dievo tautai – Bažnyčiai. Šiandienos Evangelijoje klausimą užduodantis Petras privilegijuotas tuo, kad asmeniškai pažįsta Jėzų, klausosi jo mokymų, dalyvauja jo stebukluose. Jis klausia apie tuos „visus“, kurie neturi šių malonių. Jėzus atsako palyginimu: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta.“ Tikėjimas yra dovana, tačiau tai reiškia ir atitinkamą pareigą. Kurie negavo šios malonės, yra mažiau atsakingi. Kam daugiau patikėta, iš tų daugiau reikalaujama. Ar mus piktina ši nelygybė?

Antrajame skaitinyje nusakoma didžioji mūsų privilegija – mūsų tikėjimas: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Tikėjimas nėra vien proto pastanga, jis remiasi viltimi. Tokia viltimi, kuria, pasak apaštalo Pauliaus, patikima nematant jokios vilties (plg. Rom 4, 18). Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje apie krikščioniškąją viltį atkreipia dėmesį, kad daugelyje Šventojo Rašto vietų žodžius „tikėjimas“ ir „viltis“ galima sukeisti vietomis (Spe salvi, 2). Viltis kreipia tikėjimą į išganingą Dievo ateitį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-13-14.pdf