Išganymo istorija yra pilna nuostabių Dievo ir žmogaus susitikimų. Ji pasakoja apie tai, kaip Dievas išeina pasitikti savo kūrinių. Gražiausias Dievo ir žmogaus susitikimas yra Eucharistija. Liturginiai skaitiniai mums padeda giliau suvokti Mišių slėpinį ir pagarbiau jį švęsti. Abraomas vaišina slėpiningus svečius, o Morta ir Marija priima brangų bičiulį ir mokytoją Jėzų. Abraomo svečiai pranašauja apie netrukus išsipildysiantį pažadą, gausią Abraomo ainiją. Svetingumo apeigos tiems laikams įprastos, tačiau drauge slėpiningos. Šie trys vyrai yra Dievo, pranokstančio žemę ir dangų, įvaizdis. Nuostabu, kad Abraomas, pamatęs tris vyrus, kreipiasi į juos vienaskaita. Bažnyčios tėvai įžvelgė šiame Pradžios knygos pasakojime nuorodą į Švenčiausiąją Trejybę. Jie aiškino, Abraomas matė Trejetą, bet garbino Vieną. Mišių simbolika aiški garsiojoje Andrejaus Rubliovo ikonoje, vaizduojančioje viešnagę pas Abraomą.

Evangelijos skaitinyje nuoroda į Eucharistiją taip pat akivaizdi. Marija ir Morta priima nuostabų svečią. Tai Viešpats Jėzus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo. Evangelisto Luko pasakojama scena vyksta kasdienėje aplinkoje. Keliaujantis Jėzus atvyksta į kaimą, kur savo namuose jį priima Morta. Jos sesuo Marija prie Viešpaties kojų įdėmiai klauso jo žodžių, o Morta rūpinasi patarnavimu. Jėzaus lūpomis byloja pats Dievas, todėl Marija „išsirinko geriausiąją dalį“. Tačiau Morta taip pat svarbi susitikimo dalyvė. Juk būtent ji pakvietė keliaujantį Viešpatį į namus pasistiprinti ir atsigaivinti.

Aiškinant šią Evangelijos sceną dažnai pabrėžiama, kad Marijos laikysena simbolizuoja kontempliatyvųjį dvasinio gyvenimo dėmenį, o Mortos – aktyvaus tarnavimo pradą. Šių dviejų nuostatų nedera supriešinti ar svarstyti, kuri iš jų geresnė. Turime pamąstyti, ką Jėzaus pamokymas gali reikšti kiekvieno žmogaus gyvenime. Juk didžioji dalis tikinčiųjų negyvena užsidarę kontempliatyviuose vienuolynuose. Mums dažnai verta prisiminti Jėzaus žodžius Mortai: „Tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“ Neužmirškime dvasinio gyvenimo taisyklės: pirma būti, po to veikti. Paprastai darbų sumaištyje nebematome, dėl ko ir kur bėgame. Negana to, mūsų bėgimas dažnai karštligiškas, nes imamės darbų lygiuodamiesi į kitus, klausydami kitų vertinimo ir negirdėdami vidinio dvasinio balso. Blogiausia, kai patys patikime, jog esame nepakeičiami mūsų mažame pasaulėlyje. Tuomet iš tikrųjų verta įsivaizduoti kapines su daugybe antkapių, ant kurių galėtų būti iškaltas vienas užrašas: „Čia ilsisi nepavaduojamas ir nepakeičiamas žmogus.“

Kita vertus, Marijos išsirinktoji geresnioji dalis buvo įmanoma tik todėl, kad sesuo ėmėsi atlikti „prastesniąją“ dalį. Atsiminkime, kad pasakojimas apie Jėzaus susitikimą su Morta ir Marija pateikiamas tiesiogiai po pasakojimo apie gailestingąjį samarietį. Ši istorija aiškiai moko veiklios artimo meilės. Todėl Jėzaus žodžiai, giriantys Marijos dėmesingą klausymąsi, tikrai nenuvertina veiklios meilės ir tarnavimo artimui. Jie yra įspėjimas nepaliaujamai budėti, kad viso mūsų veikimo ašis būtų Kristaus meilė. Marijos gebėjimas klausytis reiškia taip pat maldos dovaną. Juk maldos esmė yra būti Jėzaus akivaizdoje, panašiai kaip Marija. Malda – tai pokalbis su Dievu, reikalaujantis laiko, pastangų, disciplinos, pirmiausia gebėjimo klausytis. Žmonės taip pat vertina tuos, kurie moka klausytis ir pabūti kito kailyje neteisdami ir nedalydami neprašytų pamokymų. Žinoma, jei kas nors mums atsiveria, tai ne tam, kad su pasimėgavimu perpasakotume kitiems. Kartais žmonės tiesiog nori primesti savo nuomonę ir dejuoja, kad jų niekas negirdi ir nesupranta. Tai taip pat savotiška dvasinio kurtumo atmaina. Mokydamiesi klausytis kitų, ugdome taip pat gebėjimą išgirsti Dievo balsą.

Dievas prabyla įvairiais būdais, tačiau kartais jam tenka mus tiesiog sukrėsti dėl dvasinio kurtumo. Rašytojas Klaivas Liuisas (C. S. Lewis) pastebėjo: „Dievas šnabžda per tai, kas mums malonu, jis kalba mūsų sąžinei, tačiau šaukte šaukia per mūsų skausmą. Skausmas yra Dievo megafonas, leidžiantis prabilti kurčiam pasauliui.“ Ištikus sunkiai ligai ar atėjus senatvei tenka mokytis viską palikti: darbus, pomėgius, net gebėjimą savarankiškai judėti, pavalgyti. Liga ar senatvė padaro maldos gyvenimą gilesnį ir tikresnį. Galiausiai ateiname pas Dievą su visišku paprastumu ir „tuščiomis rankomis“. Kaip Marija sėdime prie Jėzaus kojų ir klausomės jo.

Dievo ir žmogaus susitikimų istorija nesibaigia Jėzui įžengus į dangų. Apie tai liudija šventasis Paulius, kuris sutiko prisikėlusį Jėzų. Laiške kolosiečiams jis rašo apie nuostabų slėpinį, kuris buvo paslėptas praeities kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems. Tas slėpinys – Jėzus Kristus, tapęs žmogumi ir esantis su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Jis dalyvauja visuose išganymo istorijos susitikimuose, apie kuriuos rašoma Senajame ir Naujajame Testamente. Mišiose po pakylėjimo kunigui ištarus: „Tikėjimo paslaptis“, visi tikintieji atsiliepia: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-12.pdf