Atsakydamas į klausimą, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, Jėzus pateikia konkretų artimo meilės pavyzdį. Meilė turi būti ne teorinėmis svarstybomis, bet reikštis konkrečiu būdu. Samariečio pagalba apiplėštam ir sužeistam keleiviui parodo tikros meilės mastą. Užuot skirstę žmones į savus ir svetimus, kiekvienas turime tapti artimu tam žmogui, kuriam tuo metu reikia mūsų pagalbos. Senojo Testamento skaitinyje Mozė sako, kad Dievo įsakymas nėra nei per sunkus, nei per tolimas, nei paslėptas: „jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“.

Evangelijos pasakojimą galime papildyti savo gyvenimo pavyzdžiais. Kartais nuoširdžios pagalbos sulaukiame ne iš tų žmonių, kurie atrodė artimi savo pažiūromis, kuriuos dažnai matėme bažnyčioje – deja, jie abejingai praėjo pro šalį. Netikėtai padėjo tie, kurių gyvenimas, išoriškai žvelgiant, neatrodė pavyzdingas. Tačiau jie pasirodė supratingesni, nuoširdžiai atsiliepė, išklausė, pagelbėjo.

Pasak šventojo Augustino, palyginime apie gerąjį samarietį žmogus, keliaujantis iš Jeruzalės į Jerichą, reiškia visą žmoniją, taigi ir mus visus. Pakeliui buvome užpulti, išrengti ir sužeisti. Plėšikai yra šio pasaulio demonai ir pagundos. Bažnyčios rašytojai tapatino gerąjį samarietį su pačiu Jėzumi, kuris parodo tobulą užuojautą ir artimo meilės pavyzdį. Jis sutvarsto mūsų žaizdas ir palieka užeigoje, kuri yra jo Bažnyčia. Užeigos šeimininkui jis palieka dvi monetas – didžiuosius įsakymus: mylėti Dievą ir mylėti artimą.

Gyvenimas mums pateikia vis naujų, nenumatytų situacijų, kai turime spręsti ir veikti. Negalime laukti surašytų smulkmeniškų instrukcijų ar tiesioginių nurodymų. Ką darytume, jei greitkelyje pamatytume neatsargiai pėdinantį ir grėsmės nesuvokiantį vaiką? Gerasis samarietis grindė savo veiksmus širdyje išskaitytu meilės įstatymu. Kunigas ir levitas pažinojo Įstatymą teoriškai. Jie žinojo, kad palietę mirusį žmogų ar kitaip pažeidę Įstatyme numatytus apeiginio švarumo nuostatus nebegalės atlikti savo pareigų šventykloje. Jie pažinojo rašytinį įstatymą, tačiau savo širdyje neturėjo Dievo įstatymo.

Vidinio sąžinės balso teisingumą privalome patikrinti pagal Bažnyčios mokymą. Dvasinį vadovavimą gauname daugeliu būdų: skaitydami Šventąjį Raštą, melsdamiesi, klausydami pamokslų, nuodėmklausio patarimų, per pokalbius, knygas. Vien jausmais grindžiama vidinė nuovoka neapsaugo mūsų nuo aklumo. Panašiai kaip Evangelijos pasakojimo kunigas ar levitas pasirinktinai vykdome tai, kas mums patinka. Dažnai žmonės vadovaujasi užuojauta, tačiau užmerkia akis prieš kitokį blogį. Pavyzdžiui, užjaučia vienišą motiną, tačiau nepagalvoja apie beginklį jos įsčiose nešiojamą kūdikį. Bažnyčios mokymas apima visumą ir padeda tinkamai pasirinkti sudėtingais momentais, kai reikia specialių žinių, pavyzdžiui, bioetikos klausimais.

Kuo mūsų lūkesčiai didesni, tuo skaudžiau išgyvename jais nusivylę. Ypač aukšti reikalavimai keliami tiems, kurie pačiu savo pašaukimu turėtų rodyti pasiaukojamos meilės bei tarnavimo pavyzdį: tėvams, mokytojams, gydytojams, dvasininkams. Žiniasklaida dažnai tarsi pro didinamąjį stiklą stebi jų nuodėmes bei silpnybes. Visai kitokie moraliniai standartai taikomi, pavyzdžiui, šou verslo žvaigždėms. Keliami aukšti lūkesčiai rodo žmonių pasitikėjimą, kuris, deja, kartais nuviliamas.

Pasakojime apie gailestingąjį samarietį galime įsivaizduoti pakliuvusio į plėšikų rankas žmogaus viltis. Leisgyvis gulėdamas pakelėje, jis mato pro šalį einantį kunigą. Tikriausiai su džiaugsmu pagalvojo: „Esu išgelbėtas“, tačiau veikiai suprato, kad veltui vylėsi. Netrukus situacija pasikartojo. Trumpam viltį įžiebęs levitas taip pat praėjo pro šalį. Sumuštam ir apiplėštam žmogui greičiausiai skaudėjo ne tik dėl užpuolikų padarytų žaizdų. Širdį skaudino ir nuvylė tie, iš kurių labiausiai tikėjosi pagalbos. Viešpats Jėzus šį pasakojimą baigia klausimu: „Kas pasirodė artimas žmogui, patekusiam į plėšikų rankas?“ Verta užduoti sau klausimą: ar buvo tokių situacijų, kai nuvyliau laukiančiojo pagalbos lūkesčius? Požiūris į artimą nebūtinai išryškėja gresiant mirties pavojui, kartais pritrūksta vien žmogiškos šilumos ir solidarumo šypsenos. Evangelijoje vaizduojamas Įstatymo mokytojas, gerai išmokęs teorines pamokas. Vis dėlto jis trokšta pažinimo, todėl užduoda Jėzui klausimą, kuriuo tikisi galbūt priversti jį kapituliuoti. Mato evangelijoje Jėzui atsakant į panašų klausimą vaizduojamas dar aršesnis Rašto aiškintojų priešiškumas. Mūsų girdėtoje Luko evangelijos ištraukoje Jėzus pasakoja konkrečią istoriją ir sąmoningai vengia leistis į kazuistinių argumentų brūzgyną. Įstatymo mokytojui jis parodo, kad įstatymas reikalauja ne teorinių žinių, bet praktinio veikimo. Sunku apibrėžti artimo sąvoką. Mes norėtume šį būrį kuo labiau sumažinti. Norėtume, kad kuo mažiau būtų žmonių, kuriems būtume skolingi artimo meilės pareigą. Jėzus apverčia klausimą aukštyn kojom. Ne kitas yra artimas tau, bet tu esi artimas kitam ir turi kaip toks veikti. Tu esi artimas visiems, kuriuos sutinki gyvenimo kelyje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-12.pdf