Šiandienos iškilmė skirta Eucharistijai, kuri yra mūsų krikščioniškojo gyvenimo „versmė ir viršūnė“. Eucharistija lydi mus gyvenimo kelionėje, ji vienija ir maitina Dievo tautą. Liturginiai skaitiniai mums atskleidžia Eucharistiją kaip dėkojimą, dangiškąjį maistą ir auką. Jėzus laimina mus pačiu savo buvimu. Jis yra gyvybės Duona, Aukotojas ir Auka.

Apie Pradžios knygoje minimą Melchizedeką žinome nedaug – jis kunigas ir karalius, aukojantis padėkos atnašas ir laiminantis Dievo vardu. Melchizedekas veikia kaip tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Grįžęs po sėkmingo mūšio Abraomas suvokia, jog už pergalę turi būti dėkingas Dievui. Jis atpažįsta Melchizedeko šventumą. Abraomas gyveno taikoje su Dievu, todėl laiminamas taika. Melchizedekas aukoja duonos ir vyno auką, dėkodamas už Abraomą, o Abraomas priima Melchizedeko palaiminimą. Anuomet aukos paprastai būdavo gyvuliai, bet Melchizedekas aukoja duoną ir vyną. Ši padėkos auka – Eucharistijos provaizdis. Šia auka Abraomas patvirtina sandorą su Dievu ir išreiškia tai atiduodamas dešimtinę. Dešimtinės principas moko suvokti, kad visa, ką turime, kyla iš Dievo. Naujojoje Sandoroje taika reiškia išganymą: pats Kristus yra mūsų taika. Per kiekvieną Eucharistiją Kristus vykdo „sutaikinimo tarnystę“, drauge dėkojame ir dalijamės Dievo dovanojama ramybe. Krikščionys Melchizedeko figūroje įžvelgia Jėzaus Kristaus provaizdį (plg. Žyd 7). Kristus yra amžinasis kunigas ir karalių karalius, aukojantis padėkos auką už savo tikinčiuosius. Kristus be galo didingesnis už Melchizedeką, nes pats yra ir Aukotojas, ir Auka. Per Eucharistiją Jėzus aukojasi už savo žmones ir atsiduoda kaip dvasinis maistas. Jis neskirtas tiems, kurie neišpažįsta tikėjimo.

Luko evangelijoje prieš duonos padauginimo pasakojimą nuskamba Erodo klausimas: „Kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus.“ Į šį klausimą toliau tame pačiame skyriuje atsako Petras: Jėzus yra Dievo Mesijas. Luko pasakojime minia patikliai atsiduoda Dievo valiai, o mokiniams, priešingai, tebestinga pasitikėjimo. Evangelistas pastebi, kad diena „pakrypo vakarop“: tai tas pats metas, kai Emauso mokiniai pažino Jėzų laužant duoną. Jėzus stebuklingai pamaitina didžiulę minią, kurioje suskaičiuota penki tūkstančiai vyrų. Galime įsivaizduoti vien techninio pobūdžio sunkumus maitinant tokią žmonių galybę, o ką jau kalbėti apie tai, kad mokinių ištekliai tebuvo tik dvi žuvys ir penki kepalėliai duonos. Eucharistiją atpažįstame pasakojimo kulminacijoje, kai Jėzus paėmė duoną, pakėlė akis į dangų, ją laužė ir davė mokiniams dalyti. Būriais paskirstyta minia tampa Dievo tauta, kuriai tarnauja paskirtieji apaštalai. Evangelijoje ne kartą aprašyta, kaip Jėzus gydė atskirus žmones, tačiau nerašoma, kad jis būtų pavieniui maitinęs. Duonos ir žuvies padauginama ne tik kūno alkiui numalšinti, tai nurodo būsimąjį dangaus karalystės pokylį. Evangelijoje rašoma: visi valgė ir pasisotino. Jėzaus įvykdytas duonos padauginimas nepalyginamai pranoksta panašų pranašo Elišos stebuklą ar izraelitų pamaitinimą dykumoje (plg. 2 Kar 4, 44; Iš 16, 8.12). Eucharistija yra žmogui būtinas dvasinis maistas, ir Dievas jo teikia iki soties. Knygoje „Jėzus iš Nazareto“ popiežius Benediktas XVI apmąsto Viešpaties maldą. Ketvirtuoju prašymu: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ pabrėžiamas įvardis „mūsų“. Kas prašo duonos šiai dienai, išsako savo neturtą ir sudeda viltis į Dievą. Meldžiamės solidariai su tais, kurie iš tikrųjų yra vargšai ir alksta. Popiežius toliau atskleidžia, kad kasdienės duonos prašyme iškyla taip pat ateities horizontas. Sykiu prašome būsimosios duonos, „tikrosios Dievo manos“. Ketvirtąjį „Tėve mūsų“ prašymą Bažnyčios tėvai vieningai suprato kaip Eucharistijos prašymą. Pasak šv. Kiprijono, Eucharistija yra „mūsų“, Jėzaus Kristaus mokinių, duona. Turime bijoti vienintelio dalyko: atsiskyrimo nuo Kristaus

Apaštalas Paulius susieja Eucharistiją su Viešpaties kančia ir mirtimi. Jis rašo korintiečių bendruomenei, išgyvenančiai įtampas ir vienybės stoką. Aprašant Eucharistijos įsteigimą nurodoma: tą naktį Jėzus buvo išduotas. Po to Paulius priduria: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ Kai priimame Kristaus kūną ir kraują, mumyse apsigyvena gyvasis Kristus. Jis veda mus per mirtį į gyvenimą. Priėmęs Komuniją žmogus išoriškai nepasikeičia, tačiau jo širdyje vyksta slėpiningas mirties ir prisikėlimo vyksmas. Viešpats vienu metu griauna ir kuria iš naujo. Panašiai vyksta, kai grūdas dirvoje apmiršta ir iš jo kyla naujas daigas. Mumyse apmiršta senasis žmogus ir vis labiau apsigyvena Kristus. Žodis Eucharistija reiškia dėkojimą. Mūsų auka yra padėka. Per ją mūsų gyvenimas perkeičiamas: jis virsta dėkojimu. Vis dėlto dažnai matome ir kitokių perkeitimų, vedančių į mirtį. Gyvenimas paverčiamas malonumų ieškojimu, valdžios troškimu ar bespalve rutina. Santuokinė meilė pavirsta šaltu abejingumu, pasitikėjimas – nuodingu skepticizmu. Kunigystės kelyje taip iškyla širdies surambėjimo pavojus išblėsus pirminiam uolumui. Pražūtingų pokyčių būtų mažiau, jei kasdienos gyvenime nuoširdžiai vienytumės su Kristaus auka. Gyvenimą paversti dėkojimu įmanoma tik garbinant.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-10.pdf