Prisikėlęs Jėzus dovanoja pažadą, kad visi vaikai palaidūnai galės grįžti į Tėvo glėbį – dangaus Karalystėje laukia nuostabus susitikimo pokylis. Žengimu į dangų Jėzus eina parengti mums vietos. Dūsaudami žemės varguose ilgimės dangaus Karalystės pilnatvės. Tačiau išlaisvinimas iš žmogiškosios vergovės kartais vyksta priešinga kryptimi, negu galėtume laukti. Apaštalai atkakliai žvelgia į dangun žengiantį Jėzų, nors debesis jau uždengė jį. Prisiartinę vyrai baltais drabužiais nukreipia jų ilgesingą žvilgsnį: „Ko stovite žiūrėdami į dangų?“ Pasirodo, reikia žvelgti kita kryptimi, negu jie įsivaizdavo. Reikia nulipti nuo kalno, eiti į Jeruzalę, Judėją ir Samariją, iki pat žemės pakraščių. Šis krypties pakeitimas neturėtų jų stebinti. Juk jie ne kartą klausėsi Jėzaus mokymo. Fariziejams renkantis pirmąsias vietas prie stalo, Jėzus mokė: kas save aukština, bus pažemintas. Kai apaštalai susiginčijo, kuris iš jų didesnis, išgirdo pamokymą: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti.“ Dangun žengimo kelią Kristus nurodė jau tada, kai sakė: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Dar kartą patvirtinama, kad kelias į šlovingą aukštybę veda per nuolankų nusižeminimą. Tarp žemės varguolių greičiau galima sutikti Tą, kuris pažadėjo būti su mumis iki pasaulio pabaigos.

Jėzus mėgo melstis ant Alyvų kalno. Po įsimintinos nakties, Judo išdavystės, kitų apaštalų pasitraukimo ši vieta kelia blogus prisiminimus. Tačiau Jėzus prieš žengdamas į dangų vėl vedasi mokinius ant kalno. Jis tarsi nori ištrinti iš jų atminties blogus prisiminimus, pranokti juos nauju įvykiu – žengimu pas Tėvą. Visi turime širdyse tokių skausmingų vietų, primenančių nesėkmes, išdavystes, nusivylimus. Giliausios žaizdos susijusios su mums svarbiais žmonėmis, o ne tais, kuriems esame abejingi. Kas nors savanaudiškai pasinaudojo mūsų paslaugumu, išjuokė mūsų silpnumą, pasišaipė iš pamaldumo, nuvylė draugystę. Reikia leisti Jėzui, kad mus vėl atvestų į tas vietas. Nors patyrėme draugo išdavystę, vis dėlto verta puoselėti draugystę. Nors buvo pažemintas orumas, tačiau Dievo akyse jis be galo vertingas. Nors šaipomasi iš pamaldumo, branginkime vidinį ryšį su Viešpačiu. Jėzui žengiant į dangų apaštalai pakelia akis ir išsitiesia. Jų viltys ir troškimai krypsta aukštyn. Jėzus palinko po kryžiaus našta, o vėliau kilo į dangų, kad mes atsitiestume, džiugiai ir viltingai eitume per gyvenimą.

Šiandienos skaitiniuose Jėzus pasirodo mokiniams su dieviška galybe. Panašiai kaip Mozė ir Elijas jis žengia į dangų ir perduoda savo galią mokiniams, kurie nuo šiol tampa jo apaštalais. Nežinia, kas buvo tie du vyrai, atsiradę prie mokinių, žiūrinčių į dangų, – gal angelai, o gal tie patys vyrai, kurie pasirodė ant Atsimainymo kalno ir kalbėjosi apie Dievo išganymo planą. Evangelisto Luko pasakojime apie Velykų rytą moterims prie tuščio kapo taip pat pasirodo du vyrai. Dvejetas liudininkų laiduoja įvykio tikrumą. Žengiantis į dangų Jėzus yra galingas gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas. Mozė, atvedęs išrinktąją tautą iki Pažadėtosios žemės, prieš mirtį uždeda rankas ant Jozuės ir palinki: „Būk stiprus ir ryžtingas.“ Jozuė šaukėsi Viešpaties, ir krito Jericho sienos, visa tauta jo klausė. Pranašo Elijo palydovas Eliša, prieš Elijui mirštant, paprašė dvigubai šio pranašo turėtos dvasios (plg. 2 Kar 2). Eliša ir Jozuė tęsė savo mokytojų ir pirmtakų darbą. Apaštalai toliau vykdė Jėzaus darbą su jo Šventąja Dvasia.

Šiandienos skaitiniai atskleidžia dieviškosios Kristaus valdžios apimtį. Sukurdamas pasaulį Dievas paliepė žmogui: būkite vaisingi, pripildykite žemę, valdykite ją. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams sako, kad Kristui viskas palenkta, jis „pastatytas viršum visko“. Evangelijoje Jėzus patvirtina: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ Palyginę Pauliaus žodžius su kūrimo istorija Pradžios knygoje galime geriau suvokti Dievo planą. Išaukštinto Kristaus valdžia nepalyginamai viršija Adomo valdžią kūrinijai. Kristus yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“. Žengimu į dangų patvirtinama dieviška Kristaus šlovė. Išaukštintajam Kristui nėra jokių laiko ar vietos ribų, jis nuolat esti su mumis.

Išaukštintasis Viešpats yra taip pat kančią ir mirtį išgyvenęs Žmogaus Sūnus. Prisikėlęs Jėzus aiškino Emauso mokiniams apie kelią per kryžių į garbę: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Jėzaus kančios ir išaukštinimo ryšį atskleidžia ir pasakojimas apie atsimainymą ant Taboro kalno. Žvelgdami į dangun žengiantį Jėzų turime prisiminti Nukryžiuotąjį.

Prieš žengimą į dangų susirinkusieji dar užduoda klausimą, rodantį vis dar nebrandžias politinio veikimo ambicijas: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Į šį klausimą Jėzus iš karto atsako negatyviai: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą.“ Šiais žodžiais griežtai uždraudžiama spėlioti apie galutinį Jėzaus atėjimą laikų pabaigoje. Užuot tiesiogiai atsakęs, jis pažada: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais <…>lig pat žemės pakraščių.“ Dievas savo valia nustato pasaulio pabaigos metą. Šventosios Dvasios veikiama ir vadovaujama Bažnyčia turi skelbti Evangeliją. Dabar yra Šventosios Dvasios ir Bažnyčios laikas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-08.pdf