Paskutinis advento sekmadienis yra tiesioginio pasirengimo Kalėdoms laikas. Advento pradžioje girdėjome apie kosminių katastrofų pranašaujamus šlovingo Viešpaties atėjimo ženklus. Šiandienos Evangelijoje žvelgiame į paprastą žemišką sceną, dviejų moterų susitikimą. Kiti liturginiai skaitiniai leidžia įžvelgti Aplankymo įvykyje ne vien giminaitei parodytą pagalbos gestą. Skelbiami palaiminimai, pranokstantys įprastinį motinystės džiaugsmą: kūdikio gimimas neatšaukiamai sukrės žmonijos istoriją. Michėjo pranašystė įrašo artėjantį įvykį į išganymo istoriją. Ši pranašystė minima ir kitose Evangelijose (Mt 2, 5; Jn 7, 42). Naujajame Testamente vienprasmiškai perskaitoma Senojo Testamento pranašystė apie tai, kad Mesijas gims Betliejuje. Tai niekuo neišsiskirianti vietovė, vadinama „mažiausiu tarp Judo kaimų“, žinoma kaip karaliaus Dovydo kilmės vieta. Michėjas atskleidžia, kad gimsiančio kūdikio kilmė siekia „senų senovę, seniai praėjusius laikus“. Jis gims Betliejuje, tačiau tiesa ir tai, ką sakome iškilmingame Tikėjimo išpažinime: jis gimęs iš Tėvo prieš visus amžius. Marija nešioja šį kūdikį, nes įtikėjo, „kas Viešpaties jai pasakyta“.

Skaitinys iš Laiško žydams atrodo tolimas Kalėdų įvykiui. Rengdamiesi kūdikėlio gimimui tikimės meilės ir švelnių žodžių, o čia kalbama apie deginamąsias atnašas, aukas už nuodėmes. Laiško autorius savo ruožtu cituoja psalmės padėkos žodžius, liudydamas tikėjimą Dievo žodžio veiksmingumu. Ankstesnėse šio Laiško eilutėse buvo kalbama apie Senosios Sandoros aukojimus, neįstengusius atnešti nuodėmių atleidimo. Čia dėkojama nebe gyvulių aukomis, bet pačiu savimi: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną.“ Asmeninis Dievo pašaukimas reikalauja žmogaus asmeninio atliepo. Laiške žydams psalmės žodžiai įdedami į Jėzaus lūpas dar iki jo gimimo. Atskleidžiama gimsiančio kūdikio gyvenimo programa: „Štai ateinu <…>vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ Dievo valios vykdymas yra tikrasis jo pašlovinimas. Klusnų Jėzaus atsidavimą Viešpaties valiai, vėliau vainikuosimą Kryžiaus auka, dabar liudija jo motina Marija ir Jono Krikštytojo motina Elzbieta. „Štai ateinu“ turėtų būti visų mūsų gyvenimo programa.

Po Angelo apreiškimo Marija leidosi aplankyti savo giminaitės Elzbietos. Biblistai teigia, kad ši kelionė galėjo trukti kelias dienas. Kai Marija susitiko su Elzbieta, Jėzus Marijos įsčiose buvo vos savaitės. Šiuolaikinė medicina galėtų suskaičiuoti užsimezgusios gyvybės ląsteles. Jis buvo labai mažytis, bet, be jokios abejonės, buvo žmogus, negana to – Dievas ir žmogus. Elzbietos dvasinis jautrumas ir liudijimas išsklaido bet kokias abejones. Pripildyta Šventosios Dvasios ji atpažįsta Marijoje savo Viešpaties Motiną. Į šiuos ypatingus svečius sureagavo pusmečiu vyresnis, taip pat dar negimęs Jonas. Net jo motina anuomet nežinojo, kad jis bus Krikštytojas, parengsiantis kelią Mesijui. Jonas irgi buvo pripildytas Šventosios Dvasios ir ėmė džiūgauti, o Elzbieta tai patvirtino žodžiais: „Šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.“ Ji atpažįsta Dievą ir žmogų. Praėjusį sekmadienį girdėjome Joną sakant apie Jėzų: „Ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.” Šiandien Jonas pranešė motinai apie jo atėjimą.

Šventoji Elzbieta moko mus labai svarbaus dalyko – gebėjimo atpažinti Dievą, įžvelgti gėrį savo aplinkoje ir pasaulyje. Trūkstant šios įžvalgos, kuri yra malonė, neišvengiamai krypstama į pesimizmą ir depresiją. Bombarduojami blogomis žiniomis ir prognozėmis, slegiami baimingų nuojautų, užsisklendę savo patirtyse ir prisiminimuose sunkiai beatpažįstame Dievo veikimą ir gėrio apraiškas. Tačiau neturime kaltinti tik aplinkos. Jokioje epochoje krikščionybei nebuvo sudarytos šiltnamio sąlygos. Šventasis Paulius sako: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Įžvelkime Dievo malonės ženklus ir liudykime juos kitiems.

Elzbieta ne tik jautri Dievo veikimui, bet ir dėkinga. Ji nuolankiai sušunka: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ Elzbieta atpažįsta Dievo veikimą ir moka priimti neužtarnautą malonę. Jonas Paulius II palygino kūdikio laukiančią Mariją su tabernakuliu. Adoruodami Kristų tabernakulyje arba dalyvaudami Eucharistijoje esame kaip Elzbieta. Dėkingumas neatskiriamas nuo Eucharistijos: šis graikiškas žodis reiškia dėkojimą. Eucharistijoje dalyvauja dėkojantys ir dėkingi. Prie Kūčių stalo verta atsiminti du svarbius krikščionio bruožus: gebėjimą įžvelgti Dievą pasaulyje bei kitame žmoguje ir dėkingumą už šį gėrį Dievui ir artimiems žmonėms.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-22.pdf