Kartais atsidūstame, kad gyvenimo kelias yra tik vienas. Kai kurie pasirinkimai neatšaukiamai nulemia ateitį. Tai, kas buvo, daugiau nepasikartos. Kitaip būna kompiuteriniuose žaidimuose, kur duodama lengva galimybė pradėti iš naujo. Tai nereikalauja ypatingų pastangų, tereikia spustelėti klavišą. Evangelija mums primena, kad ne tik žaidimuose, bet ir tikrovėje yra galimybė pradėti gyvenimą iš naujo. Čia taip pat reikia panorėti ir apsisprendus „spustelėti“ valios klavišą. Skirtingai negu žaidime, siekiant gyvenimo pokyčio taip pat tenka, dažnai skausmingai, ko nors atsisakyti. Tai kainuoja daug dvasinių jėgų, bet atveria naują pradžią. Apie tai kalba Jonas Krikštytojas. Įspūdinga pati jo laikysena. Jis sutelkęs dėmesį į tai, kas svarbiausia, radikalus savo gyvensena, nerenkantis dailių ir diplomatiškų žodžių, pataikantis į pačią klausytojų širdį. Nuostabu, kad pas tokį „nepopuliarų“ pranašą plūsta žmonių minios. Jis moko ir krikštija.

Pasinėrimas Jordano vandenyje ženklina atsivertimą, pats veiksmas byloja apie apsivalymą. Jono klausytojams jis priminė išėjimą iš Egipto nelaisvės ir perėjimą per Jordaną, einant į Dievo pažadėtą žemę. Panardinimo vandenyje ženklas pabrėžia kiekvieno žmogaus nueinamo dvasinio kelio prasmę. Kas suvokia, kad širdimi tebėra įstrigęs Egipto nelaisvėje, tam aiškus ir nuodėmių atleidimo būtinumas. Laisvė yra vidinis širdies perkeitimas, Dievo veikimo vaisius. Laisvė leidžia žmogui jau žemėje priimti Dievą. Jonas Krikštytojas vidinio pažinimo žodžiu pataiko į pačią žmogaus širdį, atverdamas ją perkeitimui, parengdamas priimti ateinantį Dievą.

Jono Krikštas primena taip pat bendruomenės svarbą. Nusidėjėliai gyvena bendrystėje su visais žmonėmis, laukiančiais išlaisvinimo ir trokštančiais perkeitimo. Visi drauge mokosi laukti išlaisvintojo, bet ne budelio. Jonas Krikštytojas atverdamas kelią Mesijui leidžia mums suvokti dvejopą įvykį. Į mūsų gyvenimą ateina Mesijas, Dievo Sūnus, kaip kadaise per Mariją žmonijai gimė Jėzus. Drauge Evangelija mums primena, kad laikas bėga tik į vieną pusę, artindamas mus prie galutinio Viešpaties atėjimo, kurį ženklina Krikšto apeigos.

Trečiąjį advento sekmadienį vyrauja džiaugsmo tema. Jis tradiciškai vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu pagal šventojo Pauliaus žodžius antrajame skaitinyje: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ Pirmajame skaitinyje girdėjome pranašo Sofonijo žodžius: „Krykštauk iš džiaugsmo“, „Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk“. Džiaugsmas jam tikras tik tuomet, kai jis susijęs su lūkesčiu ir viltimi. Šventės laukimas dažnai džiugesnis už pačią šventę. Įsigijus trokštamą daiktą pasitenkinimą lydi savotiško nusivylimo ir tuštumo jausmas, nes kiekvienas baigtinis gėris pasirodė esąs menkesnis už tai, ko buvo trokšta. Tik laukimas gali perteikti gyvą džiaugsmą. Būdinga tai, jog apaštalas, nors pats kalinamas, rašo filipiečiams apie džiaugsmą. Jo būklė, žmogiškai žvelgiant, nėra nei džiaugsminga, nei viltinga. Šventasis Paulius moko „džiaugtis viltyje“ (Rom 12, 12). Tai nereiškia, kad turime viltis būti laimingi tik po mirties. Privalome būti džiugūs viltimi, jau dabar laimingi būtent dėl to, kad viliamės.

Šiandienos skaitinyje apaštalas Paulius ne tik liepia džiaugtis, bet ir nurodo bendruomenei, kaip įtikinamai liudyti džiaugsmą savo elgsena: „Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems.“ Apaštalo laiške pavartotas graikiškas žodis, lietuviškai perteikiamas kaip „meilumas“, apima platų savybių spektrą: gerumą, mandagumą, malonumą, gailestingumą, pakantumą, svetingumą. Ši savybė ir dorybė šiandienos visuomenėje rizikingai iškreipiama. Nuolatinis smurto srautas filmuose, „stilingai“ vulgari kalba, seksualumo demonstravimas, varžybos laužant drovumo saugiklius gali atbukinti mūsų akis ir ausis, nuginkluoti užklupus bjaurumo ir vulgarumo agresijai. Meilumas yra tarsi žmogiškųjų santykių balzamas: „Švelni kalba gausina draugus“ (Sir 6, 5). Malonus žmogus spinduliuoja gerumu ir susilaukia pagarbos. Malonumas yra būtinas pirmiausia tiems, kurie nori padėti kitiems rasti Kristų. Apaštalas Petras ragina visada būti pasirengus „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“. Čia pat jis pamoko: „Tai darykite švelniai ir atsargiai“ (1 Pt 3, 15–16). Bendruomenėje puoselėjamas gerumas ir meilumas taip pat reiškia: Viešpats yra arti!

Tikėdamiesi Dievo gailestingumo pirmiausia turime patys atleisti. Savo širdyje dažnai turime slaptųjų nuoskaudų sandėlį. Esame pamiršę daugybę malonių, geradarybių, reikalingų ir naudingų dalykų, bet gyvai prisimename įskaudinimus, įžeidžiamus žodžius, neteisėtus užsipuolimus. Tai mūsų blogų atsiminimų, nuoskaudų „laikmenos“. Apie šias nuoskaudas dažnai nežino, net nenumano jų kaltininkai. Kartais patys pasirenkame amžinai įžeistos aukos vaidmenį, nes tai mums įprasta ir patogi nuostata. Tame tamsiame sandėlyje sudėti dalykai yra ne tik nenaudingi, bet ir kenksmingi. Paveskime šio sandėlio turinį gydančiai ir gailestingai Dievo meilei. Atverkime savo širdies duris Dievo žodžio šviesai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-22.pdf