Per liturginius metus ne kartą girdėjome apie Dievo karalystę. Jėzus leidžia suprasti, kad Dangaus karalystė yra pati aukščiausia vertybė. Žmogus raginamas atiduoti visą savo gyvenimą ir nepailsdamas jos ieškoti. Per liturginių metų ciklą įvairiomis briaunomis atskleidžiama tiesa apie Dievo karalystę, o paskutinis liturginių metų sekmadienis yra didžioji padėka už dangaus dovaną, kurioje turime privilegiją dalyvauti. Šiandienos Evangelijoje atsiskleidžia dar viena svarbi tiesa: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“ Šie žodžiai byloja, kad kelias pas Jėzų, drauge žadantis amžinąją laimę, remiasi ne šio pasaulio logika. Renkantis eiti šiuo keliu, reikia vadovautis nesavanaudiška meile, priimti kentėjimų, atmetimo, nepopuliarumo galimybę. Kristaus karalystė vienija daugelį nepastebimų ir nepažįstamų šventųjų, nuolankiai paklūstančių visatos Valdovui.

Velykų slėpinys yra Kristaus apreiškimo viršūnė. Šio įvykio pradžia – iškilmingas Jėzaus atvykimas į Jeruzalę. Čia jis pasirodo kaip karalius, vadovaujantis mesijinės karalystės pranašų būriui. Sveikinanti minia atpažįsta lauktąjį karalių. Nuolankiai įžengęs karalius skelbia pergalę savo tautai. Jėzus niekuomet viešai nesivadino karaliumi. Piloto klausinėjamas jis atvirai prisipažino esąs karalius, tačiau tuoj pat pridūrė, jog jo karalystė nėra iš šio pasaulio. Jėzaus karalystė – meilės, tiesos ir taikos karalystė. Meilė ir tiesa nugali ne smurtu, valios primetimu, bet savo vidine galia. Ši karalystė iš pradžių gali atrodyti trapi ir nereikšminga. Iš tikrųjų šio pasaulio akimis ji kartais panaši į garstyčios grūdelį arba visiškai nematoma, kaip tas raugas, kurį moteris įmaišo į tešlą. Tačiau panašiai kaip grūdelis ar raugas karalystė turi vidinę, iš karto nepastebimą augimo galią, vedančią į galutinę pergalę. Jėzus kai kam galėjo atrodyti nevykęs apsišaukėlis, kuris negrąžino Izraeliui politinės valdžios, tačiau galiausiai jis pasirodo esąs visatos Valdovas, nugalintis tiesos, gėrio ir meilės galia.

Evangelijoje aprašyta scena primena abipusę apklausą. Piloto klausinėjamas Jėzus pats jam užduoda klausimų. Tai nėra vienaprasmis teismas. Jėzaus klausimus galima performuluoti taip: „Ar tu pats manai, kad esu maištaujančių žydų karalius, ar nepatikrinęs priimi kitų abejotinus skundus? Ar klausi iš savo įsitikinimo, ar tavo lūpomis byloja kitų žmonių kaltinimai?“ Tokie klausimai teisėjui nepalankūs ir stato jį į keblią padėtį. Pilotas pratrūksta kaip išdidus romėnas, iš aukšto žiūrintis į žydus: „Bene aš žydas?!“ Jis bando paniekinamai atsiriboti nuo žydiškų ginčų. Drauge Pilotas įžvelgia ir aukštųjų kunigų veidmainystę. Jis nėra naivus ir supranta, jog jie nėra lojalūs Romos valdžiai. Pilotas nenorėtų užkibti ant šio kabliuko ir veikiau solidarizuojasi su suimtuoju, kuris tarsi nepaisydamas regimos tikrovės teigia esąs karalius.

Jėzus kalba apie savo karalystę tarsi nepastebėdamas, kad stovi vienas ir beginklis. Tai, kad Jėzus pasidavė nesipriešindamas, taip pat yra ženklas, jog jo karalystė yra kitokia. Petro bandymas griebtis kalavijo nebuvo rimtas ir organizuotas pasipriešinimas. Pilotas gerai pažįsta maištingą savo valdomos provincijos žmonių dvasią. Tačiau to iš Jėzaus nesimato: net mokiniai jį apleido. Jėzus ištaria apsispręsti raginančius žodžius: „Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ Jo karalystės pilietybės teisę atveria meilė tiesai. Čia kalbama ne apie moksliškai argumentuotą tiesą, išreiškiančią žemiškąją tikrovę. „Branginti tiesą“ – tai jai „priklausyti“, nuosekliai išgyventi asmeninį ryšį su Dievu. Branginti tiesą reiškia atsiverti Dievo žodžiui.

Jėzus nėra koks nors legendinis didvyris, jis stovi konkretaus vietininko Poncijaus Piloto akivaizdoje. Jėzaus įkurtoji Bažnyčia taip pat neišvengs politinių įtakų, ji turės veikti jų sąlygojama, tačiau išlikti laisva. Prieš Jėzų nukreipta neapykanta ir mūsų dienomis tokia pat nesuprantama. Pilotas bandė suprasti jos priežastį: „Sakyk, ką esi padaręs.“ Kartais sunku suvokti, kodėl prieš Bažnyčią nukreipiami absurdiški kaltinimai grindžiami išankstinėmis nuostatomis.

Kristus yra visatos Valdovas, o Bažnyčia – tarnaitė. Bažnyčia išreiškia Kristaus viešpatavimą, nuolankiai paklusdama Dvasiai. Bažnyčia nebuvo ir nebus tautų valdovė, nors istorijos klystkeliuose turėjo pagundų įsigyventi į karalienės vaidmenį. Tačiau tai buvo nuodėmingų žmonių klaidos, priešingos jos Steigėjo valiai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-20.pdf