Papiktinimai ir pasipiktinimai

Uolusis Jozuė nori uždrausti pranašauti dviem vyrams, nebuvusiems Padangtėje drauge su kitais septyniasdešimt seniūnų. Mozė švelniai atsako jam, kad nepavydėtų. Mozės žodžiuose atskleidžiamas jo širdies troškimas: „Tesuteikia Viešpats savo dvasią visiems.“ Siauras, žmogiškas požiūris liepia atsiriboti, drausti ir vertinti remiantis skirtingumu: „Jie neatėjo į palapinę.“ Kita nuostata remiasi Dievo veikimu, troškimu, kad visą tautą apimtų Viešpaties dvasia.

Evangelijoje Jėzus taip pat patvirtina „plačiąją“ nuostatą: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Apaštalas Jonas piktinasi vienišiumi, kuris nepriklauso Jėzaus mokinių būriui ir veikia atskirai, išvarinėja demonus, tiesa, Jėzaus vardu. Jėzus atmeta karštuolių priekaištus. Įdomu, kad Jėzus čia pavartoja neįprastą įvardį mes ir taip išreiškia bendrystę su mokiniais. Paprastai jis nekalba savo ir mokinių būrio vardu.

Dialogo ir bendradarbiavimo pavyzdį ne kartą parodė mūsų popiežius, ypač lankydamasis Šventojoje Žemėje ir susitikdamas su judėjų ir musulmonų atstovais. Krikščionių ekumeninis bendravimas taip pat grindžiamas visus jungiančiu tikėjimu į Kristų, o ne konfesijų skirtybėmis. Drauge tikras bendravimas reikalauja nenutylėti tiesos ir neslėpti savo tapatybės.

Šiame epizode galime įžvelgti įvairių dvasingumo kelių, bažnytinių judėjimų bei institucijų įvaizdį. Krikščionys savaip seka Kristumi ir siekia jam tarnauti. Kelių įvairovė atitinka nuostabų Dievo išganymo planą. Blogai būtų, jei vienos krikščionių bendruomenės puoselėjamą dvasingumą iškeltume kaip vienintelį teisingą, vienų pamėgtas maldingumo praktikas supriešintume su kitokiomis. Apaštalas Paulius savo laiškuose nuolat pabrėžia krikščionis vienijantį tikėjimą(plg. 1 Kor 3, 3–7).

Tolesnėje Evangelijos pastraipoje Jėzaus tonas nepalyginamai griežtesnis: jis įspėja apie papiktinimų pavojų. Evangelijoje vartojamas graikiškas žodis skandalon reiškia spąstus, pragaištingus į juos įviliotam žmogui. Jėzus griežčiausiai smerkia tuos, kurie savo elgesiu mažutėlius pagauna į žabangas. Katalikų Bažnyčios katekizmas papiktinimą apibrėžia kaip laikyseną ar elgesį, kuris kitą žmogų veda į bloga (KBK, 2284).

Beveik kasdien žiniasklaida praneša apie korupcijos skandalus, valdžios žmonių piktnaudžiavimus padėtimi. Kaltinamieji dažniausiai ginasi esą nekalti, tik persekiojami savo politinių priešininkų. Tačiau toks elgesys būdingas ne tik politikams. Retas žmogus geba atvirai prisipažinti klydęs, imtis atsakomybės už savo veiksmus, nebėgti nuo savo pasirinkimų. Taip pat ne dažnai sutinkame žmonių, mokančių nuoširdžiai pasidžiaugti kitų sėkmėmis. Apkalbos ir juodinimas paplitę ne tik žiniasklaidoje, jų netrūksta kasdien bendraujant. Žmogus, atsakingas už savo veiksmus, rūpinasi, kad nuodėme nepažeistų savo santykio su Dievu, taip pat nepapiktintų kitų. Toks žmogus kovą su blogiu pirmiausia pradeda nuo savęs. Ši nuostata ragina verčiau prarasti kažką brangaus, negu papiktinti.

Jėzus labai rimtai įspėja, kaip baisu atimti tikėjimą „vienam iš mažutėlių“. Tikėjimas yra brangi Dievo dovana, tačiau jis gali būti pažeidžiamas, paveikiamas autoritetų nuomonės. Kas išnaudoja mažutėlių silpnumą, pirmiausia stato į pavojų savo amžinąjį likimą. Baisus palyginimas apie girnapusę ant kaklo yra įspėjimas ypač viešosios nuomonės formuotojams, žiniasklaidininkams ir savininkams. Drastiškas įspėjimas apie kojos ar rankos nukirtimą leidžia suvokti nuodėmės ir blogio baisumą. Šiuose palyginimuose neabejotinai perteikti iš Jėzaus lūpų nuskambėję žodžiai.

Turime visomis išgalėmis vengti papiktinti kitus net tuose dalykuose, kurie nėra nuodėmingi tiesiogine prasme. Apaštalas Paulius ragina vengti valgyti pagoniškoms apeigoms vartotą mėsą, idant nepapiktinus silpnesnio tikėjimo asmenų (Rom 14, 21). Pagarba priešingai lyčiai diktuoja santūrios aprangos ir elgesio normas, kurias ne visuomet įmanoma nusakyti centimetrais ar taisyklėmis. Evangelijos įspėjimas pirmiausia skiriamas papiktinimo sukėlėjams, tačiau gali būti ir taip, kad nenoromis būname įtraukiami į situacijas, kur matome kitų žmonių silpnumą. Išgirdę apie Bažnyčios tarnautojų, ypač kunigų silpnybes ar nuodėmes žmonės pasipiktinę ima smerkti urmu visus dvasininkus. Dažnai kitų silpnybėmis naudojamasi kaip pretekstu pridengti savo silpnybes ar tikėjimo stygių. Keldami kitiems didelius reikalavimus pirmiausia pažvelkime į save.

Pamokomas ir sektinas šventosios Teresėlės pavyzdys. Po maldingos kelionės į Romą ji autobiografijoje aprašė įspūdžius, taip pat ir tai, kad ten sutiko netinkamo elgesio kunigų. Teresėlė nedetalizuoja, kuo reiškėsi tas netinkamas elgesys, nestato žabangų skaitytojų fantazijai. Jos atsakas buvo ne pasmerkimas, bet tvirtesnis pasiryžimas eiti savo pašaukimo keliu – melstis už kunigus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-16.pdf