Evangelijoje girdėjome, kaip žmonės atmeta žmogišku protu nesuvokiamą Viešpaties meilės dovaną. Ją atmeta ne tik „žydai“ (evangelistas Jonas taip apibendrina Jėzaus priešinininkus). Nepriimdami Jėzaus mokymo pasitraukia taip pat nemažai jo mokinių. Jėzaus žodžiai jiems pasirodo neįkandami, nesuprantami, nepriimtini. Vis dėlto ne visi išdrįsta atvirai išreikšti protestą. Įžvelgdamas mokinių mintis Jėzus atvirai meta iššūkį: „O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų užžengiant į dangų?“ Jėzui įžengus į dangų mokiniai išvys jo šlovę. Tik Dievo Dvasia leidžia suvokti Dievo darbus. Dvasia aštrius žodžius padaro gyvus.

„Kieti jo žodžiai.“ Šie žodžiai ypač sukrečia todėl, kad kalbama apie Gerąją Naujieną. Būti krikščioniu reiškia sekti Kristumi, taip pat ir kryžiaus keliu. Norime, kad gyvenimas būtų tik lengvas ir malonus. Tačiau žmogaus laimė priklauso nuo to, kiek jis geba duoti kitiems. Evangelija yra kelias, vedantis į šią laimę. Mums nuolat išlieka pagunda atsitraukti ir nusigręžti nuo Evangelijos.

„Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda.“ „Kūnas“ reiškia visą žmogų, kurio protas, jausmai ir valia apsiriboja žemiškąja tikrove. Visi tokio žmogaus veiklos motyvai nukreipti į žemiškosios sėkmės siekimą. Tokiam žmogui Jėzaus mokymas gali pasirodyti išmintingas ir priimtinas. Jis gali net laikyti save Jėzaus mokiniu. Tačiau pasipiktina, jei Jėzaus mokymas netelpa į žemiškojo supratimo ribas. Tik gaivinamas Dvasios tikintysis gali atsiverti ir suvokti Jėzaus žodį.

Mokinių būrys retėja. Jėzus užduoda lemiamą klausimą: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Tai ne priekaištas, bet tiesus raginimas apsispręsti: tikėti arba pasitraukti. Eucharistija iki pat mūsų dienų yra iššūkis tiems, kurie nori privataus „grynai dvasinio“, neįpareigojančio religingumo. Tas iššūkis verčia susimąstyti tuos, kurie bando išlikti susidvejinę: nei tiki, nei apsisprendžia pasitraukti. Šiais žodžiais Viešpats nenori mūsų apkaltinti ir pasmerkti. Pasitraukti galime tik mes. Jėzus mūsų neišsižada ir nepalieka. Kitoje vietoje jis žada, kad „nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio“ (Mt 12, 20). O gal mano nenoras pasitraukti yra tikėjimo pradas?

Dvylikos vardu Petras išpažįsta tikėjimą. Pirmasis jo sakinys tarsi pirmoji tikėjimo pakopa, blaivus padėties įvertinimas: „Viešpatie, pas ką mes eisime?“ Toliau Petras apibendrina tai, ką išgirdo ir priėmė iš Jėzaus: „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Tai ne tie aštrūs žodžiai, kuriais sunku pradėti tikėjimo kelionę. Amžinojo gyvenimo žodžiai gaivina ir ugdo. „Tu – Dievo Šventasis.“ Šventojo žodžiai yra tikra tiesa.

Šiuos pasitikėjimo ir meilės žodžius Petras ištaria krizės momentu. Mums taip pat ateina pagundų, nusivylimų ir abejonių metas. Petras išpažįsta tai su tvirtu pasitikėjimu. Mūsų išpažinimas: „pas ką mes eisime“ turėtų būti ne sentimentalus atodūsis, bet tikėjimo, meilės ir pasitikėjimo išraiška, kuri mus stiprintų ir priartintų prie Jėzaus. Ypač sunkiais pagundų momentais stiprinkimės šiuo išpažinimu.

Pirmajame skaitinyje taip pat raginta apsispręsti. Jozuės knygos baigiamajame skyriuje Jozuė surenka tautą ir pasakoja žmonėms išganymo istorijos įvykius, pradedant Abraomo pašaukimu ir baigiant Pažadėtosios žemės užkariavimu. Tuomet Jozuė klausia žmonių, ar jie nori tarnauti stabams ar Viešpačiui. Žmonės patvirtindami atsako: „Mes norime tarnauti Viešpačiui“ (Joz 24, 21).

Mes taip pat norime tarnauti Viešpačiui. Mūsų tarnavimą išreiškia kasdienė ištikimybė Evangelijai, dažnai pasirodanti mažuose dalykuose. Paklusdami tinkamai išugdytai sąžinei, turime būti ištikimi savo išpažįstamiems principams bei skelbiamoms pažiūroms. Ištikimybės Viešpačiui mokomės būdami su kitais žmonėmis. Kartais tenka grumtis laikantis gyvenimo įsipareigojimų, santuokos pažadų. Krikščioniškojo gyvenimo ištikimybė atsiskleidžia ypač tuomet, kai mūsų pastangas slaptoje mato tik dangaus Tėvas. Tarnaujame Dievui, nepaisydami kitų žmonių nuomonių ar kalbų. Pasak šv. Tomo Akviniečio, meilė yra gėrio ir laimės troškimas kitam žmogui. Meilė šeimoje reikalauja pirmiausia suvokti, kas yra gėris kitam. Kristus pirmutinis mus pamilo, jo meilė neatšaukiama net tuomet, kai mes nusigręžiame nuo jo savo nuodėmėmis ir silpnybėmis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-13-14.pdf