Avys be piemens
Apaštalai veikiausiai džiūgaudami grįžta pas Jėzų pasakodami, ką pavyko nuveikti. Jie regimai patenkinti savo misija, niekas netemdo jų entuziazmo. Apaštalai grįžta pas Jėzų, nes gyvenimas su juo yra jų veiklos pagrindas ir šaltinis. Visas mūsų veikimas įgyja prasmę ir galią tik su Kristumi ir dėl Kristaus. Be jo geriausiu atveju esame tik savo srities specialistai. Ypač dvasinė tarnystė priklauso nuo ryšio su Jėzumi.
Evangelistas aprašo apaštalų veiklos intensyvumą: „Daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.“ Jiems, kaip ir visiems žmonėms, reikia poilsio ir ramybės. Mūsų gyvenimą dažnai lydi įtampa tarp asmeninio gyvenimo ir viešojo tarnavimo. Jei nepaisome žmogiškosios prigimties teisėtų reikalavimų, sulaukiame skaudžių padarinių. Jėzus pats pakviečia apaštalus pailsėti. Jis yra ne tik Viešpats. Jis pažadėjo savo mokiniams, kad atėjus laikui susijuos, susodins juos prie stalo ir pats jiems patarnaus. Toks Dievo ir žmogaus santykis yra tik krikščionybėje.
Kas negali pabūti be žmonių, tas atėjus laikui nebegalės būti su žmonėmis, pilnatviškai tarnaudamas kitiems. Vienuma brandina gyvai ir vaisingai bendrystei. Jėzus pasiima apaštalus į nuošalią vietą, kad jie iš naujo atgautų jėgas, patirtų artimą bendrystę su Dievu. Išorinė veikla ir vidinis susikaupimas papildo vienas kitą. Žmogus vienumoje patiria savo tikrąjį orumą. Vienumos patirtis drauge yra pasirengimas mirčiai kaip galutiniam susitikimui su Dievu.
Visuomenėje paplitusi vartotojiška pasaulėžiūra: žmogus vertinamas pagal darbo rezultatus, lemiančius atlyginimą ir atitinkamą vartojimo lygmenį cinišku ratu: „dirbk, pirk, mirk…“. Gyvenant tokia nuostata nevertinama tai, kas neduoda tiesioginės naudos: kitam paaukotas laikas, žmogiškųjų santykių puoselėjimas. Laimei, pastaruoju metu įstatymais bent kažkiek atkurtas socialinis teisingumas įvertinus motinystės ir tėvystės darbą. Gaminti moka ne tik žmogus: paukščiai suka lizdus, bebrai stato užtvankas, o bitės siuva korius. Tačiau tik žmogui būdingas gebėjimas stebėtis.
Žvaigždėtas dangus, gėlės žiedas ar skaidrus upelis širdyje kelia nuostabą ir pasigėrėjimą. Religingas žmogus įžvelgia gamtoje meilingą Kūrėjo ranką. Nerimą keliantis mūsų dienų ženklas yra tai, jog žmonės linkę verčiau abejoti negu stebėtis. Jėzus kviečia vėl atgaivinti šį gebėjimą. Tariamai neproduktyvus atvangos laikas prasmingas ne tik amžinybės požiūriu, bet tiesiog praktiškai naudingas.
Tačiau planas pailsėti sužlugdomas, nes pas Jėzų plūsta didžiulės minios. Žmonės, pamatę nutolstančią valtį, pėsčiomis nukeliauja į numanomą vietą, net aplenkdami mokinius. Bet Jėzus nesupyksta. Evangelistas Morkus perteikia gilią užuojautą Jėzaus širdyje: „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens.“ Žmonės tarsi avys triukšmingai keliauja be tikslo ir be tvarkos nerasdami tinkamo maisto. Jie atrodo suvargę, be nuovokos ir orientacijos. Kadangi Izraelio ganytojai neatliko savo užduoties, jų vaidmenį perima Jėzus. Jis moko žmones „daugelio dalykų“, pasirodydamas esąs tikrasis Ganytojas. Jėzus veda juos į tikrą ganyklą, kur maitina savo žodžiu. Apie tai galime mąstyti maldingai kartodami 23 psalmės žodžius.
Šiandienos Evangelijoje atsiskleidžia didžiulis žmonių troškimas ir Jėzaus dosnumas. Jėzus neklausia, ar jo dovana bus tinkamai panaudota. Kai prie bažnyčios pamatome ištiestą elgetos ranką, norime įsitikinti, ar mūsų pinigai nebus pragerti. Jėzaus klausytojai kaip įkyrūs prašytojai nuo jo neatstoja nė per žingsnį. Jėzus gausiai dalija, pirmiausia savo žodį, o paskui duoną.
Evangelijoje išsipildo Jeremijo pranašystė apie išrinktosios tautos Ganytoją ir Karalių. Pranašas negaili aštrių žodžių nedoriems savanaudžiams ganytojams. Girdėdami tai ir mes teisėtai piktinamės jų aplaidumu. Pranašo žodžiai apie ano meto tautos vadovus kreipia mintis į mūsų dienų politikus, dvasininkus, kitus visuomenės atsakinguosius. Ypač politikams ir valdininkams žiniasklaida negaili kritikos. Užuot įsilieję į kaltinimų ir smerkimų srautą, verčiau prisiminkime tas sritis, kuriose mes tarnaujame kitiems. Gal nesame didelių įmonių ar organizacijų vadovai, bet kiekvieno gyvenime yra sričių, kur nuo mūsų, nors nedideliu mastu, priklauso kitų gerovė. Gal savo šeimoje ar artimųjų aplinkoje esame tie apgailėtini ganytojai, išblaškantys mums patikėtus silpnesniuosius?
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-12.pdf