Šventosios Dvasios veikimą dažnai esame linkę tapatinti su ypatingomis apraiškomis: pranašavimu, stebuklingu gydymu ar glosolalija – kalbų dovana. Toks požiūris turi pagrindo: Evangelijoje ir ankstyvosios Bažnyčios tradicijoje randame daugybę liudijimų apie nepaprastus ženklus, lydėjusius Šventosios Dvasios galybės apraiškas. Apaštalų darbuose skaitome, kad apaštalai tapo kupini Šventosios Dvasios, ėmė kalbėti svetimomis kalbomis, kaip Dvasia jiems leido prabilti.

Tačiau reikia taip pat suvokti, kad tie ženklai nėra savitiksliai. Jie lydi ir patvirtina Šventosios Dvasios veikimą. Tikslas yra įtikinamai liudyti gyvą, prisikėlusį Kristų. Apaštalas Paulius sako: „Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Šventoji Dvasia reiškiasi Bažnyčioje pirmiausia tuo, kad suteikia mums gebėjimą tikėti ir skelbti Evangeliją taip, kad ji taptų gyvu Dievo žodžiu. Be Šventosios Dvasios malonės Bažnyčios liudijimas būtų tik tuščias, nieko nejaudinantis praeities kartojimas.

Šventasis Tomas Vilanovietis pateikia palyginimą, padedantį suprasti Šventosios Dvasios vaidmenį. Jis siūlo įsivaizduoti karaliaus sūnų, kuris iš anksto nepaskelbęs pasirodo tarp žmonių. Apsirengęs paprastais drabužiais, kalbėdamasis su žmonėmis atskleidžia esąs karaliaus sūnus. Žmonės abejodami sako: „Esi truputį panašus į karalių, bet drabužiai byloja ką kita.“ Karaliaus sūnus atsako: „Tuojau ateis mano brolis su karališkąja galia, jis jums patvirtins, kas esu.“ Šventoji Dvasia padeda pažinti Jėzų tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolyje išpažįstame, jog Šventoji Dvasia „kyla iš Tėvo ir Sūnaus“, yra drauge „garbinama ir šlovinama“. Šventoji Dvasia yra tos pačios dieviškosios prigimties kaip Tėvas ir Sūnus, todėl ji gali liudyti tiesą apie Jėzų.

Žodžio laisvę deklaruojančioje Vakarų kultūroje anaiptol nėra lengva ištarti: „Jėzus yra Viešpats.“ Žmonės labiau linkę tikėti paskalomis ar sensacingomis sąmokslo teorijomis. Tai rodo tokių žmogaus fantazijos kūrinių kaip Dano Browno „Da Vinčio kodas“ populiarumas. Patikimą Bažnyčios tradicijos liudijimą būtina išmokti atskirti nuo tuščių pelų, apgaulingų klastočių, gudrių pasipelnymo užmačių. Minėdami Evangelijos skelbimo pradžios tūkstantmetį turime dažniau atsiversti Šventąjį Raštą, ypač Naująjį Testamentą. Šventąjį Raštą skaitome kitaip negu grožinės literatūros kūrinį. Skaitydami meldžiamės, prašome Šventosios Dvasios pagalbos, kad skaitomi žodžiai taptų Dievo žodžiu. Širdyje klausomės Dievo, bylojančio Šventojo Rašto žodžiais. Nuolankiai atveriame širdį, pagarbiai artinamės prie Jėzaus dievystės ir žmogystės slėpinio. Mums nelengva suvokti, kad žmogus Jėzus Kristus yra taip pat visatos Viešpats. Nors garsiai neskelbiame nuodėmės viešpatavimo, mūsų gyvenimą ji ar priklausomybės dažnai užvaldo. Jų viešpatavimo vaisiai būna vidinė tuštuma, nerimas, neviltis. Jėzus, priešingai, atneša ramybę, tikrąją laimę. Ne tik lūpomis, bet ir visu gyvenimu turime skelbti, kad Jėzus yra Viešpats. Tai Dievo galybės pašlovinimas, ugdantis tikėjimo išpažinimas.

„Mažojo princo“ autorius A. de Saint Exupery rašė: „Jei nori statyti laivą, nepradėk suburdamas žmones darbui ir duodamas paliepimus. Pirmiausia išmokyk žmones ilgėtis plačios ir bekraštės jūros.“ Tai kiekvieno kunigo, katecheto, tėvų bei auklėtojų užduotis. Bažnyčios mokymas, tikėjimo tiesos yra labai svarbu. Tačiau pirmiausia reikia išmokyti žmones ilgėtis ir trokšti bekraštės jūros – Dievo. Tai neįmanoma vien žmogaus jėgomis, tai Šventosios Dvasios darbas. Apaštalas Paulius sako, jog krikštu esame „pagirdyti“ Šventąja Dvasia. Dvasia padaro mus įgalius gyventi pagal Jėzaus mokymą. Šventosios Dvasios paruoštoje dirvoje tikėjimo tiesos tampa organiška savastimi.

Tikslui pasiekti nepakanka vien teorinių žinių. Liaudies išmintis pasakoja apie kalvio mokinį, kuris vien tik stebėdamas darbą išmoko nukalti tiktai „šnypštuką“. Jėzaus mokiniai ne kartą girdėjo jį kalbant apie Dievo karalystę. Jie girdėjo Jėzų kalbant apie Dvasią, tačiau jos nepažino. Ant Atsimainymo kalno Petras, Jokūbas ir Jonas buvo įvykio liudytojai, tačiau ten jie dar neišgyveno dvasinio perkeitimo. Per Sekmines apaštalai jau patys patiria Dvasios nužengimą. Vėjo gūsiai ir ugnies liežuviai liudija tai, kas vyksta jų viduje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-09.pdf