Šį sekmadienį minime Motinos dieną ir drauge esame kviečiami melstis už dvasinius pašaukimus. Kalendorinis šių progų sutapimas patvirtina giluminę tiesą: Dievo dovanojamus pašaukimus pirmiausia ugdo didžiadvasiška ir pasiaukojanti motinų meilė. Patyrus rūpestingą motinos globą lengviau nujausti žmogaus protą viršijančią Dievo gailestingumo apimtį.

Evangelijos žodžiuose galime išgirsti troškimą ir ilgesį. Girdėdami apie Gerojo ganytojo rūpestingumą norime būti jo prižiūrimos kaimenės nariais. Klausantis Evangelijos net nekyla mintis apie viršenybę ar pavaldumą. Rūpestinga ganytojo meilė, jo pasirengimas aukotis rodo tai, kad jam ganomosios avys yra nepaprastai vertingos. Savaime aiškus ir ganomųjų prieraišumas – į gailestingą meilę atsiliepiama pasitikinčia meile. Palyginimo apie Gerąjį ganytoją klausosi ne tik tikinčiųjų kaimenė, bet taip pat jų ganytojai, kuriems patikėta sielovados užduotis. Tikintieji turi – dažnai teisėtų ir suprantamų – lūkesčių bei įsivaizdavimų apie savo ganytojus. Žmonės lygina savo kleboną su ankstesniu jo pirmtaku ar kaimyninės parapijos ganytoju. Tikintieji ilgėdamiesi laukia tokių kunigų, kuriems ganytojas Jėzus yra tikrasis tarnavimo žmonėms pavyzdys. Tačiau kunigai savo ruožtu taip pat turi lūkesčių. Jie ilgisi tokių tikėjimo bendrakeleivių, kurie dėl Kristaus meilės ne tik medžiaginėmis aukomis, bet taip pat malda ir žmogišku solidarumu stiprintų dvasininkus jų tarnystėje. Bažnyčioje vyksta Dievo susitikimas su žmogumi. Bažnyčioje per žmogaus patarnavimą patiriame Dievo artumą. Bažnyčia yra vieta, kur Dievu dalijamasi su kitu žmogumi.

Gerojo Ganytojo sekmadienį tinka prisiminti ir kitų gyvenimo sferų vadovus, kurie rūpinasi jų atsakomybei patikėtais žmonėmis. Esame matę pernelyg daug negatyvių pavyzdžių. Ūkio ir finansų krizė atskleidė daugybės vadovų nedorą savanaudiškumą. Bankų ar kompanijų vadovai pasinaudodami padėtimi skyrė sau neproporcingai didelius atlyginimus bei kompensacijas, taip apgaudami žmones, investavusius į jų verslą. Viena vertus, visai suprantama kaltinti savanaudžius vadovus. Jų atsakomybė nulemia tai, kad jie bus teisiami dėl savo klaidų. Tačiau drauge mums gresia pavojus patekti į teisuoliškumo spąstus. Turime taip pat pasvarstyti, ar savo gyvensena, vertybių prioritetais neprisidėjome prie gobšumo piramidžių statybos. Korupciją galima palyginti su bangų sunešama puta. Išorinį drumzliną putos paviršių iš apačios palaiko tūkstančiai oro burbuliukų. Žiniasklaidos pasalūnai medžioja garsenybių privataus gyvenimo detales. O mes perkame laikraščius ir žiūrime televizijos programas, užtvindančias mus šiais skandalais. Esame tarsi tie maži burbuliukai, iš kurių susidaro drumzlina puta. Todėl gauname tokius vadovus, kokių esame nusipelnę. Mums tenka dalis atsakomybės dėl blogų vadovų. Tačiau verčiau apverskime šią mintį ir pažvelkime pozityviai: galime prisidėti ugdydami gerus vadovus!

Iš Bažnyčios vadovų pagrįstai tikimasi kitokio standarto, laukiama nuoširdaus ir tėviško palaikymo. Per kiekvienas Mišias meldžiamės už Šventąjį Tėvą ir savo vyskupus. Ar iš tikrųjų giliai įsisąmoniname šios maldos prasmę? Lengva kritikuoti ganytojų klaidas, bet ar pakankamai drąsiname juos dėl pozityvių dalykų? Iš dvasininkų tikimės integralumo ir drąsos, tačiau ar liudijame šias savybes savo gyvenimu? Kunigas, mokytojas ar šeimos tėvas parodo apie jiems pavestų žmonių vertingumą per savo santykį su jais. Jėzus moko mus atskirti ganytojo ir samdinio nuostatą. Aplaidumas ir nerūpestingumas rodo samdinio požiūrį: jam vadovaujamieji nėra vertingi. Gerasis ganytojas rūpinasi savo kaimene ir nesielgia su ja kaip samdinys. Jis negundo karjera, nedaro spaudimo, nemanipuliuoja kitų ydomis ar privalumais, emocijomis.

Jėzus yra Gerasis ganytojas. Jis negaili pastangų dėl kiekvieno, stengdamasis sugrąžinti vėl nuklydusius į kaimenę. Jo rūpinimasis suteikia mums vertę. Jėzus ragina mus, kad ugdytume kitų žmonių vertės bei orumo suvokimą. Mažavertiškumo jausmas anaiptol nereiškia krikščioniško nuolankumo. Tik laisvas ir orus žmogus gali mylėti ir tarnauti. Palyginime tiesiogiai nepaaiškinama, kas yra vilkas, tačiau iš kitų Rašto vietų galime suvokti, kad turimas omenyje šėtonas, kuris nuo pradžių buvo žudikas ir melagis. Samdinys vengia stoti į kovą su šiuo priešu, nematydamas jokios pergalės galimybės. Šis bruožas išduoda samdinį. Senajame Testamente daugelis vadovų vadinami ganytojais. Tačiau niekur nekalbama, kad ganytojas atiduotų savo gyvybę. Toks pasiaukojimas būdingas tik Jėzui. Šiais žodžiais jis nurodo savo mirtį ant kryžiaus. Ganytojas Jėzus susigrūmė su vilku ir jį nugalėjo.

Jėzus liudija savo galią atiduoti ar pasiimti gyvybę. Joks žemiškas valdovas neturi tokios galios, visi paklūsta mirčiai. Pasmerkdami Jėzų mirčiai aukštieji kunigai, Pilotas ar kareiviai buvo tik antraeiliai veikėjai. Jie tik todėl galėjo įvykdyti mirties nuosprendį, kad pats Jėzus tai priėmė. Prisikėlimo šviesoje naujai suvokiame Ganytojo ir kaimenės santykį. Mums patikėtas Tėvo ir Sūnaus tarpusavio pažinimo slėpinys. Šv. Jono laiške mums primenama, kad esame Dievo vaikai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-07.pdf