Mūsų viltis nulemia ateitį. Didelė viltis laiduoja didelę meilę. Kitais žodžiais tariant: kokia mūsų viltis, tokia ir meilė. Galbūt mums atrodo, jog gyvenime nevyksta ypatingų dalykų, tačiau kartkartėmis pajuntame, kad pristingame vilties. Vietoj džiaugsmo ir ramybės slegia liūdesys ir nerimas. Žmogiškosios kovos ir ambicijos palieka tik kartų nuoskaudų skonį. Įkyriai kartojame, kad esame viskuo nusivylę ir pavargę nuo gyvenimo. Šiandienos Evangelija parodo išbandymo viltimi reikalingumą. Išbandymo reikėjo ir Jėzaus mokiniams po jo prisikėlimo. Jei jie nebūtų išgyvenę Didžiojo penktadienio ir nematę tuščio kapo, jų viltis ir meilė liktų nesubrandinta. Išgyventas nusivylimas, vėliau susitikimai su prisikėlusiu Kristumi laužant duoną ir klausantis Dievo žodžio augino mokinių viltį. Išgyventi išbandymai praeinančias, paviršines viltis subrandina, jos atsiremia į giluminę, pastovią viltį. Nuolat susitikdami su Kristumi Eucharistijoje ir Dievo žodyje gimstame didelei meilei ir didelei vilčiai.

Tradiciniai katalikai, anketoje paklausti, kaip tikisi pasiekti dangų, dažniau linkę nurodyti savo pastangas gyventi dorai. Statistiškai mažesnė dalis pirmoje vietoje pamini Kristų. Tačiau geri darbai savaime neišgelbės mūsų. Tik nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus gali atverti mums dangų. Apaštalas Petras savo pamoksle apibendrina Jėzaus mokymą, stebuklus, mirtį ir prisikėlimą. Jis baigia žodžiais: „Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą“ (Apd 10, 43). Mūsų nuodėmingos praeities, klaidų, blogų pasirinkimų padariniai baisūs. Dėl jų Jėzus mirė ant kryžiaus. Tačiau dabar Jėzus gyvas ir dovanoja atleidimą.

Šiandien švenčiame Jėzaus triumfą ir pergalę prieš didžiuosius priešus: nuodėmę, mirtį ir šėtoną. Tai tikrai pakankama priežastis džiūgauti. Tačiau svarbu prisiminti, kad pirmasis Velykų rytas prasidėjo toli gražu ne trykštančiu džiaugsmu. Priešingai, mokiniai nuėję prie Jėzaus kapo buvo sumišę, jautė nerimastingą netikrumą. Kapas buvo tuščias, bet jie iki galo nesuprato, kas įvyko. Šiandien mums svarbu suvokti, kad esame penkiasdešimt dienų truksiančio Velykų laikotarpio pradžioje. Turime septynias savaites laiko iki Sekminių. Nebūtinai šiandien iki galo ir visapusiškai suvoksime Jėzaus prisikėlimo žinią. Neturėtume savęs kaltinti, jei širdyje nejuntame ypatingo entuziazmo, trykštančio džiaugsmo. Gal šiandien pakanka ateiti prie tuščio kapo ir drauge su apaštalais klausiamu žvilgsniu, atvira širdimi pažvelgti į jį. Mūsų akys palengva prisitaiko prie kapo prieblandos. Pagaliau aiškiai matome, kad kapas yra tuščias. Galbūt jaučiame kažką panašaus kaip apaštalai: nežinią, gimstančią viltį, gal net išgąstį.

Kartais kelias pas Jėzų veda pro prieštaringus išbandymus, klystkelius, nusivylimus. Žurnalistas ir rašytojas, knygos apie Motiną Teresę autorius Malcolmas Muggeridge’as nupasakojo savo nusivylimo patirtį. Jis buvo aukštai vertinamas savo profesijos srityje, gaudavo gana gerą atlyginimą, turėjo puikią šeimą. Tuo pat metu susiklosčius aplinkybėms jis išgyveno gilią depresiją. Nusprendęs, kad nebenori daugiau gyventi, sykį išplaukė toli į jūrą. Jis aprašo, kaip tąkart jį apėmus keistam mieguistumui jautėsi tiesiog grimztąs gilyn. Tuomet jam į galvą atėjo mintis paskutinį kartą mesti žvilgsnį į pakrantę. Malcolmas rašo: „Mačiau žiburius išilgai pakrantės ir staiga suvokiau, kad tai yra mano namai. Žemė yra mano namai, ir privalau likti žemėje iki savo gyvenimo pabaigos.“ Tai suvokęs jis kažkokiu būdu sukaupė jėgų parplaukti į krantą. Tai kas nusivylusiam rašytojui buvo žvilgsnis į krantą, mums gali būti žvilgsnis į tuščią kapą. Rašytojas ėmė kelti sau reikšmingus klausimus: „Ar tai, kas Evangelijose rašoma apie Jėzų, gali būti tiesa? Ar gali būti taip, kad įsikūnijęs Dievas yra žmonijos istorijos raktas?“ Ilgainiui jis įsitikino Jėzaus mokymo tikrumu, bet nepajėgė peržengti Bažnyčios slenksčio. 1971 m. nusprendė kurti dokumentinį filmą apie Motiną Teresę. Malcolmas Muggeridge’as jai pasakė, kad domisi katalikybe ir svarsto galimybę tapti kataliku, tačiau tuo pat metu išreiškė savo dvejones dėl, pasak jo, „žmogiškųjų elementų Katalikų Bažnyčioje“. Motina Teresė jam atsakė: „Man tu esi panašus į Nikodemą. <…>Esu tikra, kad geriausiai viską suprastum, jei taptum mažu vaiku Dievo rankose.“ Praėjo dar dešimtmetis, kol galiausiai jis su žmona atėjo į Katalikų Bažnyčią. Jis aprašė ramybę, kurią pajuto: tarsi būtų grįžęs namo, tarsi būtų atsiliepęs į jau seniai skambėjusį varpelį, kvietusį prie stalo, kur jam jau seniai buvo parengta vieta.

Velykų rytmetį kiekvienas atsinešame savo gyvenimo patirtį. Gal kai kurie iš jūsų esate patyrę po ilgų ieškojimų rastą ramybę, kurią aprašė minėtas Motinos Teresės biografas. Galbūt kai kurie pasitinkate Velykas varginami visiškai „nešventinių“ jausmų: nerimo, sąmyšio ar net nusivylimo. Kad ir kokia būtų dabartinė mūsų jausena ir patirtis, galime prisijungti prie mokinių, žvelgiančių į tuščią kapą. Tegul per penkiasdešimtį velykinio laikotarpio dienų mumyse subręsta atsakymas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-06.pdf