Pasak tradicijos, evangelistas Morkus parašė apaštalo Petro skelbtą Evangeliją, skirtą paprastiems, Palestinos nepažįstantiems žmonėms. Morkaus tekstas yra tarsi liudytojo pasakojimas: jame neaiškinama, nekomentuojama, o tik pasakojama, kas pamatyta ir išgirsta. Morkaus evangelijoje nėra ilgų Jėzaus kalbų, daugiau liudijami jo darbai, išmintis ir stebuklinga galia. Tačiau evangelisto dėmesys neapsiriboja tik regimomis apraiškomis. Pasakojami stebuklai turi žadinti mūsų tikėjimą. Jie patvirtina Viešpaties Jėzaus pažadą: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! “ (Mk 1, 15).

Pirmajame Morkaus evangelijos skyriuje buvo aprašyta daugybė išgydymo bei išlaisvinimo atvejų: netyrosios dvasios varginto žmogaus, Simono uošvės, daugelio pas Jėzų atėjusių žmonių, taip pat raupsuotojo. Šios istorijos parengia išgirsti šiandienos pasakojimą apie paralitiko išgydymą: tai pasakojimas apie atleidimą, Viešpaties galybę ir krikščioniškąją bičiulystę.

Pasakojime apie paralyžiuotojo išgydymą evangelistas vaizduoja nuodėmės užvaldytą ir supančiotą žmogų. Todėl Jėzus pirmiausia jam taria: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės.“ Šio įvykio komentaras gali būti apaštalo Pauliaus žodžiai: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Atleisdamas nuodėmes Jėzus pareiškia, jog iš tikrųjų yra Dievas. Rašto aiškintojai gerai suprato jo žodžių prasmę, nors nepripažino jų teisingumo – jie įžvelgė piktžodžiavimą. Siekdamas sužadinti jų tikėjimą ir patvirtinti dieviškąją galią atleisti nuodėmes, Jėzus išgydo paralitiką ir iš kūno ligos.

Mesijo laikus ženklina nuodėmių atleidimas. Izaijas pranašauja, kad aklieji praregės, o luošieji galės vaikščioti. Paralyžius laikytas nuodėmės padariniu. Netiesiogiai visos blogybės, ligos ir kančios yra nuodėmės padarinys. Tiek nekaltieji, tiek kaltieji kenčia dėl gimtosios nuodėmės padarinių. Nuodėmė gali taip galingai veikti, kad žmogus neįstengia net pajudėti, neįstengia artintis prie pagalbos. Piktasis užblokuoja žmogaus vaizduotę melagingais įvaizdžiais, sukausto baime. Bijau žengti pirmą susitaikinimo žingsnį – slepiuosi už įsivaizdavimo, kad bars, atstums… „Kaip galiu tikėtis atleidimo, juk pats sugrioviau savo gyvenimą, santuoką, vaikų gyvenimus.“ Iš anksto sudedame ginklus: „Veikiausiai vėl nusidėsiu…“ Tokios mintys liudija, jog esame paralyžiuoti. Mums reikia gydymo, gal net fizinio, o dvasinio – tai tikrai.

Šio įvykio aprašyme yra svarbus momentas. Paralitikas savo jėgomis neįstengė prisiartinti prie Jėzaus. Jį atnešė giminaičiai, bičiuliai ar kaimynai. Dėl daugybės susirinkusių žmonių jie negalėjo patekti į patalpą, kurioje buvo Jėzus, tačiau neatsisakė savo sumanymo ir nuleido ligonį pro namo denginyje padarytą angą. Jėzus pamatė jų tikėjimą ir dėl to tikėjimo išgydė ligonį. Šiame pasakojime galime įžvelgti tikinčiųjų bendruomenės, Bažnyčios įvaizdį. Kiekvienose Mišiose kunigas prieš Komuniją meldžiasi: „Žiūrėk ne mūsų nuodėmių, bet savo Bažnyčios tikėjimo.“ Kristus mus gydo ir pašventina, tačiau laukia ir mūsų dalyvavimo šiame darbe. Mūsų liudijimas, malda ir auka stiprina brolių tikėjimą. Atvirkščiai, tikėjimo stoka ar blogas elgesys gali sukelti papiktinimą.

„Tu nešlovinai manęs, Jokūbai, tau nusibodau aš, Izraeli.” Per pranašą Izaiją Dievas žada „naują dalyką“, nepaisydamas savo tautos nuodėmių ir užmaršaus nenuoseklumo. Mums gresia pavojus bodėtis Dievo darbais, nuolat ieškoti paviršinių dirgiklių. Mus supantis (žiniasklaidos vaizduojamas ir kuriamas) pasaulis yra nuolatinė virtinė besikeičiančių scenų. Ilgainiui tas mirguliuojantis kaleidoskopas pabosta, ilgimės išgyventi kažką tikra. Įdomybių ieškojimo nuostata paprastai perkeliama į dvasinį gyvenimą. Ieškome naujovės, tačiau dažnai matome tik išorinį vyksmą. Pranašo Izaijo žodžiai liudija, jog ši pagunda sena kaip pasaulis.

Susibūrusieji apie Jėzų taip pat laukė įvyksiant kažką ypatinga. Jie net nepastebėjo, kad trukdo patekti į patalpą žmogui, kuriam Jėzaus pagalbos reikėjo labiausiai. Galiausiai vyksta kažkas išoriškai regima: praardomas stogas, iš viršaus nuleidžiamas guolyje paralyžiuotasis. Žmonės tikisi tuoj pamatysią kažką įdomaus. Tačiau Jėzus tik ištaria žodžius: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės.“ Tai daug, ar mažai? Jei išgirstame, kad kas nors po keliolikos metų atliko išpažintį, – tai daug ar mažai? Reikšmingiausi pokyčiai dažnai nepastebimi, neefektingi.

Rašto aiškintojai rimtai priekaištauja: „Jis piktžodžiauja.“ Jėzus įvykdytu stebuklu kviečia visus dalyvius įžvelgti esmę, suvokti Dievo meilę. Šis kvietimas galioja ir mums. Mylintis žmogus kiekvieną kasdienį darbą ar veiksmą išgyvena kur kas giliau, neieško nuolat naujų dirgiklių ar įdomybių. Jei kasdieniame gyvenime išgyvename Dievo atleidimą, Kristaus meilę, tuomet Dievas nėra mums nuobodus. Džiaugiamės deramai švenčiamos liturgijos grožiu, nereikalaujame fejerverkų ar spektaklių bažnyčioje. Naujovės versmė yra Šventoji Dvasia, o ne išorinės įdomybės. Dievas daro naujus dalykus, atveria kelią dykumoje, tačiau tam reikia mūsų pasitikėjimo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-03.pdf