Būna dienų, kai mus erzina mažiausios smulkmenos. Atsibusti iš nervingo, bergždžio skubėjimo padeda netikėtas susidūrimas su kito kančia. Pamatome žmogų, kantriai besiiriantį per gyvenimą invalido vežimėliu. Išėję iš poliklinikos priimamojo atsidūstame, kad dar vaikštome, galime kažką dirbti. Susidūrę su liga ir kančia tampame nuolankesni. Negalia byloja apie vienatvę, išskiria iš minios, išstumia į „normaliųjų“ užribį. Tai ženklas, verčiantis atsimerkti ir suklusti.

Šiandienos Evangelijoje aprašomas žmogus yra išstumtas iš visuomenės, vaikščiojantis negandos ženklas. Šiais laikais mums sunku įsivaizduoti raupsuotojo būseną. Raupsuotieji pagal įstatymą būdavo atskiriami nuo šeimų, privalėjo gyventi atskirose gyvenvietėse. Jie buvo tarsi vaikščiojantys lavonai. Ligos išdarkytas veidas darė žmogų anonimu. Žmonės tikėjo, kad raupsai reiškė prakeikimą už jų pačių ar kitų žmonių nuodėmes. Raupsuotieji dėvėjo skarmalais, nesikirpo plaukų, turėjo prisidengti burną ir iš tolo šaukti: „Nešvarus.“ Kiekvienas, palietęs raupsuotąjį, taip pat laikytas nešvariu.

Raupsuotųjų atskyrimo nuostatai buvo labai griežti visų pirma ne dėl (šiuolaikiniu supratimu) higienos normų ar infekcijos pavojaus. Sąlytis su raupsuotuoju pirmiausia reiškė kultinį nešvarumą. Evangelijos raupsuotasis išgyvena elgsenos virsmą – jis prieina prie Jėzaus, o Jėzus jį paliečia. Jėzus atskleidžia naują religijos sampratą. Ši religija nebeskirsto žmonių į švarius ir nešvarius, čia svarbiausia yra gailestingoji meilė atstumtiesiems, vargšams, ligoniams ir nusidėjėliams. Švarumą ar nešvarumą lemia ne kūnas.

Nuostabu tai, kad raupsuotasis tiesiogiai neprašo Jėzaus jį išgydyti, bet sako: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Tai tikėjimo Jėzaus galia išpažinimas. Raupsuotasis išpažįsta tikėjimą ir laukia ženklo. Tokia maldos patirtis sunkiausia: išpažinti tikėjimą ir laukti. Lengviau būtų užversti Dievą maldavimais, skęsti savo tariamuose prašymo žodžiuose. Verta pamėginti melstis tikėjimo ir laukimo malda. Pabandykime pasitikėdami laukti Dievo veikimo, nenurodinėdami ir nekeldami jam sąlygų.

Evangelijoje aprašytas žmogus gavo išgydymo dovaną. Jis dalijasi savo džiaugsmu su kitais. Patyręs išgydymo malonę, jis panaudoja ligos metu įgytus įgūdžius: būdamas raupsuotas, garsiai įspėdavo žmones apie savo ligą, dabar taip pat garsiai ir su užsidegimu visiems skelbia, kokia malonę patyrė. Žmonės, išgyvenę sunkią ligą ar išbandymą, liudija iškalbingai ir paveikiai.

Kai raupsuotasis kreipėsi į Jėzų ypatingu tikėjimo išpažinimu, pasak evangelisto Morkaus lakoniško pasakojimo, Jėzus pasigailėjęs ištiesė ranką ir palietė jį. Jėzus nori atkurti žmoguje iškreiptą Dievo paveikslą. Jis ištiesia savo ranką įsakmiai kaip Viešpats. Ištaręs „noriu“ atskleidžia savo tapatybę. Jėzus iš tikrųjų yra gyvenimo ir mirties Viešpats.

Čia Jėzus dar kartą savo naują elgseną taiko prie įprastų visuomenės santykių. Viena vertus, jis padaro negirdėtą dalyką – išgydo raupsuotąjį ir sykiu parodo, jog išaušo nauja era. Tačiau drauge pagal Senojo Įstatymo nurodymą Jėzus nusiunčia išgydytąjį pas kunigą, kad tas paliudytų jo teisę grįžti į visuomenę. Tik oficialus patvirtinimas gali paliudyti buvusio raupsuotojo pasveikimą. Išgydytas raupsuotasis turi tapti liudijimu kunigams. Po to kunigai nebegalės tvirtinti esą nieko negirdėjo apie Jėzaus veikimą.

Klausydamiesi Šventojo Rašto skaitinių apie raupsuotųjų nušalinimą galime prisiminti panašius reiškinius mūsų laikų visuomenėje. Izoliuotų grupių gyvenimas getuose nėra tik praeities dalykas. Tiesa, gyvenimas gete tam tikra prasme pasirenkamas savo noru. Prieš keletą metų Prancūzijoje imigrantų kilmės jaunuoliai savo įniršį reiškė daugiadienėmis riaušėmis. Beje, riaušės (taip pat buvusios Vilniuje) liudija smurtautojų savanorišką izoliavimąsi nuo visuomeninės atsakomybės ir kūrybos.

Nuo pat pirmųjų Morkaus evangelijos skyrių žavimės Jėzaus užsidegimu skelbti Dievo žodį. Iš Evangelijos iškyla ne saldžiai sentimentalaus, bet ryžtingo Jėzaus paveikslas. Savo galią jis perteikia taip pat mokiniams. Morkaus evangelijos pabaigoje Jėzus apibūdina savo sekėjus. Vienas iš ženklų, lydėsiančių Evangelijos skelbėjus, tai, kad jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks. Ir šiandien krikščionių užduotis yra rūpintis ligoniais. Tobulėjanti medicina, slauga vis dėlto negali išvaduoti nuo kentėjimų, išgydyti visų pasaulio ligų. Krikščionys įpareigoti mažinti pasaulio kančią. Kenčiančiųjų visais laikais buvo labai daug, pagalbos paklausa visuomet didesnė už pasiūlą. Vis dėlto reikia stengtis palengvinti kančias bent vienam, jei neįmanoma padėti milijonams.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-02.pdf