Evangelinės žinios šerdį sudaro apsėstojo išlaisvinimo įvykis. Iš karto gali atrodyti, kad ši keistoka scena neturi jokio ryšio su mūsų kasdienybe. Kai kurie iš anksto skeptiškai nusiteikę žmonės šį atvejį priskirtų psichiatrijos sričiai. Kita vertus, kiekvienas iš savo gyvenimo patirties ar kitų pasakojimų žino apie keistus, sunkiai paaiškinamus reiškinius, priklausomybes, kai žmonės daro visiškai su sveiku protu nesuderinamus dalykus. Didysis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis aprašo jį daugelį metų varginusią lošimo priklausomybę, griovusią asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Net apaštalas Paulius skundžiasi: „Nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Tai nereiškia, kad kiekvieną charakterio problemą, sužeidimą, valios stygių ar priklausomybę turime tiesiogiai priskirti piktųjų dvasių poveikiui. Vis dėlto Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškiai kalba apie piktųjų dvasių asmeninį pobūdį (žr. KBK 2851). Evangelijoje aprašoma, kaip netyroji dvasia blaško apsėstąjį, prieš išeidama iš jo. Piktasis taip labai užvaldo žmogų, kad jis tampa svetimas pats sau.

Praėjusį sekmadienį girdėjome Jėzų paskelbiant Gerąją Naujieną – prisiartino Dievo karalystė. Keletas vyrų įtikėjo Jėzaus žodžiu ir nuėjo paskui jį. Šiandien girdime, ką išgyveno Petras ir Andriejus, Jokūbas ir Jonas Kafarnaumo sinagogoje. Jų jau nebereikia įtikinėti žodžiais apie prisiartinusią Dievo karalystę. Juos įtikina pats Jėzaus elgesys. Jėzus kalba kaip turintis galią. Jėzaus klausytojai išgyvena dvejopą jausmą. Tai palaiminga pagarba ir baiminga nuostaba. Jėzaus žodis, sklindantis su galia ir jėga, paliečia klausytojų širdis arba verčia maištauti. Šauksmas: „Ko tau iš mūsų reikia?“ yra logiška reakcija. Dievo žodis yra iššūkis iki tol buvusiai nuodėmės pavergto pasaulio tvarkai.

Žiniasklaidoje dažnai smalsaujama apie egzorcistų veiklą. Tačiau dažniausiai siekiama tik suintriguoti ir gąsdinti pavaizduojant šiurpulingą tamsiųjų jėgų poveikį – juk žiniasklaidos priemonių savininkai pirmiausia siekia pelno ir įtakos. Evangelijos žinioje pagrindinis veikėjas yra Jėzus, jam paklūsta net netyrosios dvasios. Jėzus yra dangaus ir žemės Viešpats, įveikęs mirtį, pragarą ir šėtoną. Išlaisvinama šabo dieną. Tuo pabrėžiama, jog Jėzus yra taip pat šabo Viešpats.

Per šabo pamaldas kiekvienas suaugęs vyras galėjo aiškinti Rašto žodžius. Jėzus skelbė savo žinią ne tik gatvėse, aikštėse, privačiuose namuose. Jis mokė šeštadienį ir sinagogoje. Naują žinią skelbė pasinaudodamas senomis apeigomis bei formomis. Pirmtakas Jonas Krikštytojas pasitraukė į dykumą, ir žmonės ėjo pas jį. Jėzus pats ateina į žmonių namus ir susirinkimus skelbti Gerosios Žinios. Evangelistas naująjį Jėzaus skelbimą vaizduoja per pozityvius ir negatyvius įspūdžius. Jis pabrėžia, kad Jėzus mokė kaip „turintis galią“. Per jį kalba Dievas, jo žodžius grindžia Dievo galia. Jis moko ne taip, kaip Rašto mokytojai, kurie cituoja ir argumentuoja laikydamiesi tradicijos. Jėzus patvirtina Rašto žodžius ir parodo jų išsipildymą. Pirmajame skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos girdėjome pranašystę apie didįjį Pranašą Kristų. Jėzaus žodžiuose juntamas savo tapatybės suvokimas. Jėzaus mokymo pranašiškas pobūdis įpareigoja ir mus. Mes taip pat turime kūrybingai perteikti tai, ką esame gavę, perduoti ne sustingusias formules, bet jose glūdinčią gyvybę.

Netyrosios dvasios geriau už apstulbusią minią žino, kas yra Jėzus. Netyroji dvasia paskelbia paslaptį apie Jėzų ne todėl, kad jį išpažintų, bet siekdama sukelti sumaištį, iškelti Jėzų į viešumą. Jėzus apreiškia save atsargiai ir apdairiai, jis vengia sensacijų. Vis dėlto tikėjimo ausimis netyrosios dvasios šūksnyje išgirstame svarbią žinią apie Jėzaus asmenį. Jėzus yra Dievo šventasis. Tai senovinis apibūdinimas, vėliau krikščionys taip apie Kristų nekalbėjo. Čia perteiktas Jėzaus amžininkų įspūdis. Vienintelis tobulas Šventasis veda mus į Dievo artumą, nes jo santykis su Dievu ypatingas.

Žmonės džiaugiasi, kad gėris nugali blogį, jie stebisi „nauju mokslu su galia“. Kas šis naujas mokslas? Tai naujasis meilės įsakymas. Šis įsakymas buvo naujas anuomet, naujas jis išliko dabar ir bus visuomet. Šio pasaulio pagerinimo strategijos, dideli ir menkesni planai bei užmojai yra svarbūs, tačiau svarbiausia yra meilė.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-01.pdf