Įvykdymo metas
Šio sekmadienio skaitiniuose pabrėžiamas Dievo žodžio reiklumas. Planuojame savo darbus, atostogas, svajojame, ką veiksime išėję į pensiją, tačiau per mažai svarstome apie viso savo gyvenimo planą. Apie reikiamus gyvenimo pokyčius byloja tyliai sąžinėje girdimas Dievo balsas.
Pirmasis šio sekmadienio skaitinys yra iš pranašo Jonos knygos. Joną Viešpats siunčia skelbti atgailą pagonių miestui Ninevei. Kodėl Jona buvo neklusnus? Ši užduotis jam veikiausiai atrodė pavojinga. Gal tikėjosi gudriai išsisukti: jam pabėgus Viešpats ras kitą žmogų šiai sudėtingai misijai. Galiausiai Jona suvokia, kad neturi kito pasirinkimo, tik keliauti į Ninevę ir pranešti apie miesto laukiančią Dievo rūstybę. Pasak skaitinio, Ninevė buvo didmiestis, ir reikėjo trijų dienų jį apeiti. Tačiau jau po pirmosios dienos žmonės, išgirdę žinią, atgailavo ir meldė Dievą pasigailėjimo. Tai iš tikrųjų įsiutino Joną. Jis skelbė žmonėms Dievo bausmę, o štai Dievas pakeitė savo nuomonę! Jonai sukyla apmaudas. Jis veikiausiai širdyje priekaištauja Dievui: gerai dariau norėdamas išvengti Tavo užduoties. Ir taip žinojau, kad esi gailestingas, o aš liksiu kvailio vietoje… Su šiomis apmaudo mintimis Jona dykumoje laukia, kad Dievas pakeistų savo nuostatą ir sugriautų Ninevę. Čia jam dar kartą tenka suvokti savo menkumą. Nudžiūvus augalui, teikusiam malonų pavėsį, Jona mirtinai perpyko. Tačiau Dievas galiausiai paaiškina: „Tau gaila moliūgo, kurio neauginai. Dabar gali suprasti, kaip nepalyginamai labiau man rūpi tūkstančių Ninevės žmonių likimas!“
Evangelistas Morkus trimis sakiniais apibendrina pirmųjų Jėzaus pamokslų turinį. Jonas Krikštytojas uždarytas kalėjime, jo gyvenimo darbas pabaigtas. Jono žinią toliau tęsia Jėzus. Jėzaus lūpose ši žinia skamba dar primygtiniau: „Atėjo įvykdymo metas.“ Kartais mums atrodo, jog pasaulis yra atsitiktinių įvykių srautas, o patys jaučiamės nešami nežinoma kryptimi. Evangelijoje girdime, jog atėjo laiko pilnatvė. Dievo karalystė suteikia prasmę visai tikrovei. Įsikūnijęs amžinasis Dievo Žodis apreiškia amžinąjį Dievo planą.
Pačioje savo veiklos pradžioje Jėzus pašaukia mokinius. Jis žinojo, kad jam skirtas laikas yra trumpas. Žmonių ir žuvų žvejyba turi daug bendro. Žvejas gali kliautis geru laiku ar sėkmingais metodais, tačiau galiausiai rezultatas priklauso ne nuo jo. Galutinė sėkmė priklauso nuo daugelio sunkiai apskaičiuojamų „atsitiktinumų“. Žvejonei reikia Dievo palaimos. Mokiniai paliko valtį ir tinklus, visą savo gyvenimo pagrindą, ir nusekė paskui Jėzų. Nuo šiol Jėzaus asmuo yra jų buvimo pagrindas. Jėzus juos kviečia ne kokiai nors konkrečiai užduočiai, bet pirmiausia sako: „Eikite paskui mane.“
Jėzus pradeda savo žemiškąją veiklą. Dievas eina ieškoti paklydusios žmonijos. Bažnyčios tėvai sakydavo: kažkada šėtonas išviliojo žmogų iš rojaus, o dabar Kristus veda jį į dangaus sostą. Krikščionys yra pašaukti į viltį, pranokstančią žemiškąją tikrovę. Tačiau laikinieji dalykai gali tiek užgožti mūsų gyvenimą, kad pamiršime apie pasaulio laikinumą ir pašaukimą į amžinybę. Kas, jei ne mes, krikščionys, primins pasauliui, kad žmogaus gyvenimas keičiasi, tačiau nesibaigia laikinumu. Mūsų žodžiai ir veiksmai turi rodyti pasauliui didžią viltį, kurią dėjo į mus Dievas. Ar Simonas su Andriejumi būtų tapę žmonių žvejais, jei anuomet nebūtų palikę savo tinklų ir nusekę Jėzų?
Kita vertus, būtų klaidinga pažodžiui suprasti apaštalo Pauliaus raginimą Laiške korintiečiams. Apaštalas nori pabrėžti pasaulio pavidalų laikinumą, tačiau jokiu būdu nenuvertina santuokos. Bet kokio luomo žmogus neturi išleisti iš akių pagrindinio gyvenimo tikslo. Tačiau tai nereiškia, kad susituokusieji raginami gyventi taip, tarsi jie neturėtų jokių įsipareigojimų. Krikščionių pašaukimas nėra bėgti nuo šio pasaulio reikalų, bet rūpintis iš vidaus jį perkeisti. Šią užduotį taikliai nusakė ankstyvoji Bažnyčia „Laiške Diognetui“: „Krikščionys nesiskiria nuo kitų žmonių nei gyvenimo vieta, nei kalba, nei apsirengimu. <…>Jie yra kūne, bet gyvena ne pagal kūną. Jie gyvena žemėje, tačiau yra dangaus piliečiai. Jie gyvena pagal įstatymus, bet savo gyvenimu pranoksta įstatymus.“ Apibendrinama palyginimu: krikščionis pasaulyje yra tai, kas yra siela kūne.
Dievo karalystė atsiveria ne vien visos žmonijos istorijos perspektyvoje, bet ir kiekvieno žmogaus asmeninėje istorijoje. Evangelija pasakoja apie Jėzaus susitikimą su konkrečiais asmenimis: Simonu, Andriejumi, Jokūbu, Jonu. Susitikus su Kristumi jų gyvenimas įgauna naują prasmę, ir tai pranoksta jų ligtolinius tikslus. Kiekvienas žodis, veiksmas, kiekviena žmogaus gyvenimo akimirka turi būti nukreipta siekiant labiau atskleisti ir įgyvendinti Dievo meilės planą. Tokia yra apaštalų ir kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo esmė. Kristaus žodžiai: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat“ yra pakvietimas, atskleidžiantis mūsų pašaukimo didybę: gyventi dėl Dievo, jo Karalystėje per amžius.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-01.pdf