Tėvas kreipiasi į sūnus tais pačiais žodžiais: „Eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.“ Vienas atsako: „Einu, viešpatie“, bet iš tikrųjų neina dirbti, o kitas sako: „Nenoriu“, tačiau vėliau apsigalvojęs nueina. Bažnyčios tradicijoje būta įvairių dviejų sūnų elgesio aiškinimų: vieni įžvelgia žydų ir pagonių, kiti – dvasininkijos ir pasauliečių luomų įvaizdį. Visais laikais pasitaiko žmonių, kurie vidujai įsitikinę savo šventumu ir teisumu, o iš tikrųjų nemato, jog jų pačių tikėjimas yra miręs, jie tik pirštu rodo į kitą, kuris tuo metu sako: „Nenoriu.“ Tikras tikėjimas ir meilė Dievui grindžiamas ne gražiais žodžiais, ne sutana ar abitu, ne pamaldžia veido išraiška bažnyčioje ar demonstruojamais nuolankumo ženklais, bet dangiškojo Tėvo valios vykdymu. Dievo valia yra mūsų šventėjimas (plg. 1 Tes 4, 3). Net jei sakytume: „Viešpatie, Viešpatie“, jei pranašautume ir darytume stebuklus, galime išgirsti karčius žodžius: „Niekuomet jūsų nepažinojau“ (plg. Mt 7, 21–23). Mūsų šventėjimas priklauso nuo asmeninio santykio su Dievu. Mums visiems reikia taip apsigalvoti kaip tam sūnui, nusprendusiam įvykdyti tėvo valią. Tas apsisprendimas neturi būti toks kaip Judo, kuris liko vienas su savo mintimis ir liūdesiu. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas į Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystę. Apsigalvojame kasdien žadindami save iš tingumo, daug kartų pakartoto „nenoriu“. Apsigalvoti reiškia atsižadėti egocentrizmo kvailystės ir atverti širdį bendrystei su Gyvuoju Dievu.

Jėzaus palyginimas rodo Dievo taktiką. Jis apeliuoja į mūsų sūnystę: „Sūnau, eik.“ Tai švelnus įsakymas, raginantis imtis sunkaus darbo. Pirmutinis sūnus šį įsakymą suvokia kaip slegiančią prievolę. Jis nesako: „taip, tėve“, bet „taip, viešpatie“. Jam neatrodo, kad Dievas elgiasi tėviškai, nurodydamas tokį sunkų darbą. Jis nenorėtų imtis to darbo, vis dėlto atsako: „taip“, galbūt iš mandagumo, dėl tradicijos, nes tėvui neįprasta nepaklusti. Vyresnysis sūnus nedrįsta tėvui atsakyti tiesiai į akis, jis pasislepia už „padoraus mandagumo“ žodžių. Tačiau vos pasišalinęs tėvui iš akių leidžia reikštis savo nenorui ir neina dirbti. Jis eina kažkur kitur, kur jam labiau patinka. Galbūt viliasi, kad tėvas to nepastebės. Šiuo palyginimu Jėzus prabyla daugeliui iš mūsų. Dievui pažadėtos ilgos maldos, religinės praktikos gali reikšti slaptą norą patenkinti mūsų įsivaizduojamus Dievo reikalavimus: tiesiog norime, kad jis „pagaliau paliktų mus ramybėje“. Karlo Frielingsdorfo knygoje „Demoniški Dievo įvaizdžiai” aptariami tokie patirtų sužeidimų padariniai. Vidiniai sužeidimai veikia ne tik santykį su Dievu, jie pirmiausia nulemia žmogaus požiūrį į save, santykius su kitais žmonėmis. Mechaniškai ir pernelyg greitai ištartas „taip“ atskleidžia gilesnę pažeisto santykio problemą. Ištartas „taip” negali likti vien tuščias žodis. Jis įpareigoja atsiversti, apmąstyti ligšiolinį gyvenimą ir uoliai darbuotis Dievui. Nepakanka vien žodžiais pareikšti savo lojalumą.

Jėzaus palyginime antrasis sūnus yra kitoks – jaunesnis, nesidrovintis ištarti aštraus žodžio. Gal net jaučia apmaudą manydamas, kad darbas tenka jam dėl vyresniojo sūnaus spaudimo. Jis yra atviras ir tiesiai išsako savo nenorą. Nieko neslepia nuo tėvo. Daugeliui iš mūsų patinka toks stilius, jis kartais net virsta nemandagiu grubumu. Tačiau antrasis sūnus Jėzaus palyginime „vėliau apsigalvojo“. Jis atgailauja. Suvokia, kad tėvas sielojasi, kad abu sūnūs vengia darbo. Apsigalvojęs jis nueina į vynuogyną ir imasi darbo. Gal net jam tenka patirti vyresniojo patyčias: kur dingo tavo principai ir pyktis? Tai manipuliavimo triukas, kai bandoma numenkinti atsivertimą, pasityčioti iš žmogaus, nusprendusio neplaukti pasroviui.

Jėzus paklausia mokinių ir mūsų nuomonės apie abu sūnus. Mums patinka, kad paruošto atsakymo nėra. Mes mielai darome nuosprendžius kitų atžvilgiu ir tik vėliau pastebime, kad tą nuosprendį pasirašome sau. Žinoma, visi sutinkame su Jėzumi, jog lemia ne tuščias žodis, bet veiksmas. Jei teisingos krypties laikomasi tik išoriškai, dėl tradicijos ar „partinės disciplinos“, tai nėra sekimas Jėzumi. Žmogus nėra mašina, kurią galima čia pat panorėjus įjungti ar perjungti į kitą režimą. Žmogui reikia laiko, ir Dievas jo duoda pakankamai. Jėzus savo palyginimais nedailina tikrovės: fariziejus ir Rašto aiškintojus lygina su muitininkais ir ištvirkėlėmis. Jis sako: „Jūs, fariziejai, esate Dievo vaikai. Esate vyresni, turite daugiau teisių kaip pirmagimiai. Muitininkai ir paleistuvės taip pat yra Dievo vaikai, tik jie dar nepasiekę brandos amžiaus. Jūs, fariziejai, atsiliepėte Dievui „Taip“, tačiau drauge nubrėžėte jam ribas. Jūs norite nurodinėti Dievui, kad jis nereikalautų nieko kito, kas įprasta Rašte ir įtvirtinta tradicijoje. Atėjo Jonas Krikštytojas parodyti kelią į tikrą teisumą, tačiau manote, kad jums nereikia jokių gairių ar nuorodų, todėl neatsiverčiate. Muitininkai ir ištvirkėlės iš pradžių negyveno pagal Dievo valią. Jie ištarė Dievo įsakymui „Ne.“ Tačiau Jono pamokslų pagauti atgailavo ir atsivertė. Dabar muitininkai ir ištvirkėlės geriau mato savo klaidas ir nuodėmes. Fariziejams sunku prasiskverbti pro savo pasistatytą teisumo užtvarą. Nors nepriklausome tai fariziejų partijai, kuri minima Evangelijos pasakojime, Jėzus šį palyginimą taiko pirmiausia mums. Jei neištarėme sąmoningo įsipareigojimo „Taip“, esame kviečiami bent vėliau apsigalvoję jį ištarti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-17.pdf