Izraelitai keliauja iš Egipto į Pažadėtąją žemę. Tai ilgas kelias, jis Biblijoje aprašomas reikšmingu 40 metų laikotarpiu. Per tuos metus izraelitai turi išsilaisvinti nuo Egipto stabų ir išmokti pasitikėti vieninteliu Viešpačiu. Per šį išsivadavimo laikotarpį Dievas nori parengti šią tautą, kad ji Kanaane galėtų augti tikėjimu ir atlaikytų stabmeldžių aplinką. Ilgame kelyje Dievo tauta nuolat išgyvena pavojų prarasti ryžtą ir išleisti iš akių kelionės tikslą – Pažadėtąją žemę. Šiandienos skaitinyje aprašomas momentas, kai izraelitai, netekę kantrybės, sukyla prieš Dievą ir Mozę. Jie su malonumu prisimena Egipto vergovės laikus ir murma dėl vienodo dykumos maisto. Jiems tenka kasdien iš naujo laukti iš Viešpaties rankų tai dienai skirtos malonės.

Dievas nori, kad jo žmonės išmoktų gyventi laisvi, o laisvė – tai ryšys su Dievu. Kas nukerta ryšį su Dievu, sykiu atskiria save nuo gyvybės šaltinio. Nukirstas medis nudžiūva. Nuodingų žalčių antplūdyje tauta atpažįsta ženklą, jiems gresiantį pavojų nutolti nuo Dievo. Žydų tradicijoje gyvatė visuomet reiškė blogį, kuris laikų pabaigoje bus Dievo sunaikintas. Kas atgailaus ir atsivers, išliks gyvas. Tokioje situacijoje izraelitai ateina pas Mozę ir prašo užtarti pas Dievą. Jie prašo melstis už juos, kad Dievas atleistų jų netikėjimą ir jie vėl galėtų į jį pažvelgti. Mozė gauna iš Dievo ženklą: pagaminti varinį žaltį ir iškelti jį ant stulpo. Šis žvilgsnis iš tikro yra žvilgsnis į Dievą trokštant išgelbėjimo. Iškeltas žaltys yra taip pat nukryžiuoto ir išaukštinto Viešpaties Jėzaus ženklas. Žvelgdamas į jį žmogus gali suvokti, kad kančia ir mirtis veda į gyvenimą.

Biblijoje, ypač Senajame Testamente, aptinkame nemažai mums nesuprantamų vietų. Kaip suprasti tai, kad Jėzus lygina savo būsimąjį iškėlimą su Mozės dykumoje iškeltu žalčiu. Prisiminkime, kaip Išėjimo knygoje aprašomas epizodas, kai Mozė imasi vadovauti tautai. Jis ima į rankas lazdą, o Viešpats liepia mesti ją žemėn, ir lazda pavirsta gyvate. Tuomet Viešpats Mozei liepė ištiesti ranką ir nutverti ją už uodegos. Gyvatė vėl pavirsta lazda (plg. Iš 4, 2–4). Pagal egiptiečių simboliką gyvatė simbolizuoja politinę valdžią, kuriai būtinas gudrumas, taktinis apskaičiavimas. Egipto valdovų karūnas puošė gyvatės simbolika. Lazda simbolizuoja Dievo žodžio galią. Kai Viešpats Mozės paklausia: „Ką turi rankoje?“, jam duodama rinktis: ar savo vadovavimo galią jis rems Dievo žodžiu, ar gyvate – žmogišku apskaičiavimu ir politine taktika. Mozė pasirenka lazdą – Dievo žodį.

Mūsų gyvenimas taip pat paženklintas įtampos tarp „lazdos“ ir „gyvatės“. Ar aš laikau aukštyn iškėlęs Dievo žodžio lazdą, pagal kurią gali ir kiti orientuotis, ar pasikliauju gudriais išsisukinėjimais ir slaptu veikimu kitų užnugaryje? Apaštalas Paulius šią įtampą taip nusako: Kristuje negali būti ir „taip“, ir „ne“ (plg. 2 Kor 1, 19).

Reikia prisiminti taip pat Pradžios knygos pasakojimą apie žalčio gundymą (Pr 3). Žaltys suvilioja žmones pažadu: „būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Tačiau atsitinka priešingai. Blogis, klastingas ir gyvatiškas paveldas iki šių dienų lydi žmonių giminę. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie nuodingų „ugningų žalčių“ antplūdį. Daug kalbama apie aplinkos užterštumą, tačiau daug pavojingiau užteršta žmogiškųjų santykių atmosfera. Įžeidus žodis, o dar labiau klastinga slapta pašaipa gali būti panaši į mirtiną gyvatės įkandimą. Tuomet gali padėti žvilgsnis į nukryžiuotąjį Jėzų, kurį simbolizuoja iškeltas ant stulpo žaltys. Pažvelgti reiškia pripažinti manyje esantį nuodą – blogį. Manyje esantis blogis įveikiamas ne bandant šį blogį neigti ar užslėpti, bet atvirai žvelgiant ir jį pripažįstant.

Apaštalas Paulius sako: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme“ (2 Kor 5, 21). Jėzus vaizduojamas kaip suimantis viso pasaulio nuodėmę. Jau Senojoje Sandoroje Dievas apreiškė esąs žmonių gydytojas (plg. Iš 15, 26). Jėzus sakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“ (Mt 9, 12). Žvelgdami į Nukryžiuotąjį, matome mūsų Gydytoją.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-16.pdf