Jėzaus žengimas į dangų turi kitą prasmę negu Marijos ėmimas į dangų. Jėzus buvo pažadintas iš numirusiųjų savo Tėvo galia, iškeltas į dangų, tačiau jis taip pat pats turėjo galią pasiimti gyvybę, pats prisikėlė ir pakilo į dangų. Kitaip yra Marijos atveju. Marija, nors būdama Dievo Motina, yra tik kūrinys. Kad ir Dangaus Karalienė, ji yra Dievo vaikas. Tai, kas jai nutinka, įvyksta Dievo galia ir jo malone: Marija paimama į dangų. Nors Marijos ėmimas į dangų Šventajame Rašte nėra aprašytas, katalikams dėl to nereikia nerimauti. Biblijoje nėra aprašytų daugelio svarbių ir tikrų dalykų. Pavyzdžiui, neparašyta, kiek ir kokios knygos priklauso Biblijai, kiek yra sakramentų ir kokie jie, taip pat daugelio kitų dalykų.

Marijos Ėmimo į dangų iškilmei parengti liturginiai skaitiniai vaizduoja kitus įvykius ir netiesiogiai, palyginimu išreiškia mūsų tikėjimą šiandien švenčiama tiesa. Evangelijos skaitinyje nuskambėjęs Marijos ėjimas per Judėjos kalnyną yra palyginimas apie jos ėmimą į dangų. Marija meilės vedama skubiai išsiruošia į kelią. Ji kyla virš kalnų į dangaus aukštybes. Mes lydime ją šlovinimo giesmėmis: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų! Per tave liejasi Dievo šlovė ir gyvybės pilnatvė, palaimintas yra brangiausias tavo įsčių vaisius. Dabar tu regi savo Sūnų ir džiaugiesi beribiu motinišku džiaugsmu.

Mes palydime Mariją garbės giesme: laiminga įtikėjusi. Tau buvo ištarti didingi ir nesuvokiami žodžiai, kad nužengus Šventajai Dvasiai pradėsi Sūnų, kad tavo širdį pervers kalavijas, kad tapsi Motina Jonui ir visiems broliams bei seserims. Tu buvai įsitikinusi, kad visi šie žodžiai išsipildys, pasitikėjai šiais pažadais, gyvenai jais, tačiau drauge tau teko dėl to daug iškentėti.

Dievas neparengė Marijai kitokio išganymo kelio negu mums visiems. Ji palaiminta dėl savo tikėjimo. Ir mes galime būti palaiminti tik per tikėjimą, veikiantį meile.

Marijos šlovės giesmė tarsi iš dangaus nušviečia mums atsakymą į kai kuriuos klausimus. Koks yra Dievas? Neturėtume manyti, kad tai žinome. Būtina vis iš naujo to klausti. Koks Marijos Dievo įvaizdis? Viešpaties tarnaitės akivaizdoje Dievas iškyla savo neprilygstama didybe. Jo galiai visa patikėta. Jo vardas, visa jo būtis iki pat vidinių gelmių yra šventa, be jokios dėmės. Su nesuvokiamu gailestingumu jis pasilenkia prie žmonių kartų su savo malonėmis. Jis ištikimas ir patikimas. Tai, ką pažadėjo tėvams, išpildo vaikų vaikams.

Ką daro Dievas? Kaip Marija išgyvena Dievą? Ji savo giesmėje nusako ne tik tai, ką Dievas jai padarė, bet ir ką jis daro visuomet. Dievas maloningai žvelgia į menkus žmones. Jis yra žmogaus Gelbėtojas, jis išvaduoja žmogų iš pragaištingos padėties. Nepagrįsta baimintis, kad Dievas gali mūsų nepastebėti ar praeiti pro šalį. Jis daro didžius dalykus. Jo malonės stebuklai nepalyginami su žmonių pasaulio techninėmis sensacijomis. Savo galinga ranka jis numeta galinguosius iš sostų: galiausiai jie pamato, kas yra tikrasis Viešpats, ir jų puikybė priverstinai subliūkšta.

Kaip atrodo dangus? Čia vėl galime laukti atsakymo tik palyginimo žodžiais ar įvaizdžiais. Tai yra menko žmogaus išaukštinimas. Žmogus iškeliamas ir pranoksta save patį. Dangus yra gėrio pilnatvė. Mes pernelyg pripratę prie žemiško mišinio, kur gėris egzistuoja šalia blogio, turtas – šalia skurdo. Mes įpratę prie pusinių tiesų ir netobulumų. Žmogus negali pasitenkinti vien žemiškąja tikrove. Net ir skelbdamasis esąs ateistas žmogus ilgisi idealo. Idealo troškimą mums atskleidžia šventųjų pavyzdys, jo atspindys yra jaunatviškas maksimalizmas. Gėrio pilnatvės galima ilgėtis tik kaip pažado.

Ėmimas į dangų reiškia, kad Dievas mus taip pat pasiims pas save. Mes taip dažnai pasijuntame esą palikti vieni, jaučiame pagundą manyti, jog Dievas yra tolimas ar net miręs. Danguje nebelieka vietos tokiems įsivaizdavimams. Dievas mums apsireiškia esąs gyvas ir mylintis.

Dangus reiškia žemiškųjų santykių perkeitimą. Mažieji tampa galingi, o galingi – menki, alkstantys tampa turtingi, o turtuoliai paleidžiami tuščiomis. Ką reiškia tokia pervarta? Per tai mums apreiškiama tikroji galia – Dievo visagalybė. Apreiškiama, kad tikrasis turtas – Dievo būties pilnatvė. Tai parodo, kad iš tikrųjų mus pasotinti gali tik Dievas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-13-14.pdf