Pranašo Ozėjo šauksmas: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ ir šiandien aktualus. Nuolat išlieka įtampa: ar maldingos praktikos atitinka Dievo meilę. Vieša maldingumo išraiška yra būdas, kaip galime parodyti ir atsilyginti Dievui už didžią meilę, kuria jis mus pamilo. Religinės praktikos gyvavo ir gyvuoja daugelyje kultūrų. Deja, šiandienos Europoje jos nyksta. Tačiau neverta vien nostalgiškai dūsauti idealizuojant praeitį – nedera pilti jauno vyno į senus vynmaišius. Reikia kažko daugiau. Dievas nori meilės, o ne ritualo, nori, kad pažintume, koks jis yra iš tikrųjų.

Pranašas Ozėjas gyveno apie VIII a. prieš Kristų, kai izraelitai Šiaurės Karalystėje (Samarijoje) išgyveno ramaus klestėjimo metą, tačiau iškilo pavojus dėl tikrojoje Jahvės religijoje atsirandančių Baalo kulto priemaišų. Pranašas Ozėjas atmeta ne Mozės įstatymo nustatytas aukas, bet tokias, kurios su pagoniškųjų apeigų priemaišomis tampa bereikšmės, nes jose nebelieka tikro garbinimo ir tikros meilės.

Mums sunku įsivaizduoti, kaip Jėzaus aplinkinius galėjo gluminti tai, kad į artimiausių mokinių būrį pakviestas muitininkas Matas. Uoliems fariziejams tiesiog nepakeliama mintis, kad muitininkas gali turėti dalį Abraomo palikime. Apaštalas Paulius mums primena tai Laiške romiečiams: pasitikėjimas Viešpačiu leidžia įvykti tam, kas atrodė neįmanoma. Panašiai kaip Abraomui pažadamas sūnus žmogišku mastu neįmanomoje situacijoje, muitininkas Matas pasirenkamas vienu Viešpaties Bažnyčios šulų ir tampa evangelistu. Nusidėjėlis pakviečiamas dalyvauti Viešpaties pokylyje ne todėl, kad tapo ištikimesnis įstatymui, bet todėl, kad pasitiki Viešpačiu. Laiško romiečiams mintis yra Jėzaus žodžių Evangelijoje komentaras: „Nematydamas jokios vilties Abraomas patikėjo viltimi. <…>Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime.“ Nusidėjėlis žino esąs nevertas Viešpaties, suvokia savo silpnybę, tačiau, nepaisant to, tiki „Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti“.

Muitininkas Matas tikriausiai labai nustebo išgirdęs, jog jį pasirinko Jėzus. Glaustame evangelisto Mato aprašyme juntamas dėkingumas. Muitininkai buvo niekinami ne vien kad sukčiaudami ir kyšininkaudami nusižengdavo moralės nuostatoms, bet ir kad bendradarbiavo su Romos valdžia. Štai tokį išdaviką ir piniguočių Jėzus pasikviečia į artimiausių mokinių būrį. Jis pašaukiamas tiesiog savo darbo vietoje, svarbioje prekybinėje gatvėje, vedančioje iš Damasko į Egiptą. Galima numanyti, kad jis ir anksčiau pažinojo Jėzų. Veikiausiai muitininkas nepaliko stalų su prekėmis ir pinigais, o perdavė turėtą muitinės vietą savo įpėdiniui. Vis dėlto nuostabu tai, kad žmogus palieka garantuotas pajamas laidavusį postą, keliasi ir eina. Jėzus kviečia jį sekti asmeniškai. Būti krikščionimi pirmiausia reiškia išgirsti Jėzaus asmeninį kvietimą ir sekti jį.

Matas surengia savo bendrams ir bičiuliams atsisveikinimo pokylį. Veikiausiai pokyliui ruoštasi kelias dienas. Matas nebūtų drįsęs pasikviesti kitų muitininkų, jei nebūtų tikras dėl Jėzaus nuostatos šiuo klausimu. Muitininkai buvo vieši nusidėjėliai, lyginami su paleistuvėmis, jiems nebuvo leidžiama liudyti teisme. Matas, surengęs pokylį, išreiškė savo solidarumą tiek savo seniesiems kolegoms, tiek naujam Viešpačiui. Tai aplinkiniams turėjo atrodyti kaip provokacija. Fariziejai netrukus ėmė protestuoti paklausdami mokinių, kodėl jų mokytojas taip papiktinamai elgiasi. Į tai pats Jėzus atsako palyginimu. Savaime suprantama, kad gydytojas gydo ligonius: to reikalauja jo pašaukimas. Nusidėjėliai taip pat yra ligoniai, jų gyvybei gresia pavojus. Jiems reikia gydymo ne tik pamokymu, bet ir dalijantis gyvenimu.

Jėzus ne vien pateisina savo nuostatą, bet ragina ir kitus taip daryti: „Eikite ir pasimokykite.“ Rašto mokytojams Jėzus cituoja pranašo Ozėjo žodžius, kuriais kritikuojama vien formalaus kulto nuostata. Būdinga, kad Jėzus pratęsia Rašte užrašytą Dievo žodį savo žodžiais: „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ Dieviškasis Aš toliau tęsiamas Jėzaus veiksmais. Jėzus tapatinasi su kalbančiu Dievu kaip veikiantysis. Tarp eilučių galima suvokti, kuo jis save laiko.

Šventoji Margarita iš Kortonos buvo XIII šimtmečio Marija Magdalietė. Graži mergina nuo septynerių metų augo su pamote, o sulaukusi septyniolikos pabėgo iš tėvo namų su jaunu turtuoliu. Šis žadėjo ją vesti, tačiau to niekad nepadarė. Devynerius metus ji drauge su juo gyveno jo pilyje, savo elgesiu piktindama aplinkinius. Kartą jos mylimasis išvyko medžioti ir negrįžo. Jo šuo nuvedė Margaritą į tą vietą, kur gulėjo nužudyto šeimininko kūnas. Šiurpus vaizdas perkeitė Margaritos gyvenimą. Ji suvokė, jog tai buvo Dievo kvietimas atgailauti, ir atgailavo. Dvidešimt ketverius metus ji praleido melsdamasi, atgailaudama ir tarnaudama vargšams. Kortonos žmonės, užuot ją pasmerkę, pripažino esant šventąja. Jėzus tardamas žodžius: „Aš atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ turi omenyje tokius žmones kaip šventoji Margarita ar daugelis visų laikų atgailaujančių nusidėjėlių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-09.pdf