Gailestingumo šventė

Netrukus po Prisikėlimo džiaugsmo grįžtame į žmogiškąjį vargingumą, tačiau jau kitaip. Atvelykio sekmadienį švenčiama Dievo gailestingumo šventė leidžia naujoje šviesoje išgyventi Kristaus Prisikėlimo slėpinį. Žmogiškasis silpnumas nušviečiamas Dievo galia, gėris pasirodo esąs stipresnis už blogį. Visi paženklinti nuodėmės pėdsakų. Kai kuriems teko patirti ypač skausmingų išdavysčių: vieną paliko sutuoktinis, kitą apgavo verslo partneriai, dar kitą nuvylė giminaičių nesąžiningumas. Kai gyvenime lieka tik kartėlis, skausmas, neįmanomos atitaisyti blogybės, žmogus geriausiai pamato, kaip reikia dieviškojo gailestingumo. Dievas gerbia mūsų laisvę ir laukia, kartais net leisdamas klysti. Šios dienos iškilmės atskleidžia kitą perspektyvą: kartais Dievas įeina į mūsų gyvenimą pro uždarytas duris. Taip jis įėjo į apaštalo Pauliaus, netikinčiojo Tomo ir daugelio kitų gyvenimus. Visi turime gynybinius mechanizmus, dažnai apsišarvuojame net nuo Dievo malonės. Problema ta, kad žmonės, užsisklendę savo kentėjimuose, patys neįstengia išsiveržti iš savigailos kiauto, laukia, kad kažkas susiprastų. Vis dėlto Viešpats Jėzus įeina pro užrakintas duris tik į kai kurių žmonių gyvenimus. Jis neatėjo paliudyti savo prisikėlimo Poncijui Pilotui, Anui ar Kajafui. Dievas gerbia žmogaus laisvę, mato jo pasirengimą ir troškimą keistis.

Sesers Faustinos Dievo gailestingumo vainikėlyje skamba malda: „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui.“ Gailestingasis Dievas pasirodo kančioje. Jis yra mano kančioje ir kenčia drauge. Teologija moko – Dievas yra amžinas, visažodžiu į laidotuvių dalyvius kreipėsi marijampolietis Jeronimas Šalčiūnas. Žodį taip pat tarė kartu su velioniu lagerio keliais ėjęs mons. Alfonsas Svarinskas. Jis išreiškė pasitikėjimą Dievo gailestingumu kunigui, kuris ilgus metus ištikimai tarnavo Viešpačiui, o susirinkusiuosius ragino melstis už Tėvynę, dėl kurios laisvės, dvasinio sveikumo velionis ir daugybė kitų kentėjo ar net savo gyvybę paaukojo. Apeigų pabaigoje, po maldų ir giesmių „Sveika, Karaliene“, „Viešpaties Angelas“, „Marija, Marija“, buvo sugiedotas Lietuvos himnas. -Vkq galis ir teisingas, tačiau drauge mylintis ir gailestingas. Mums dažnai lengviau patikėti Dievo visagalybe, jo teismu negu priimti jo besąlygišką, gailestingą meilę. Pabrėžtina, jog Dievas savo gailestingosios meilės slėpinius istorijoje dažnai apreikšdavo moterims: Marijai Margaritai Alakok (Alacoque), Kūdikėlio Jėzaus Teresei, Faustinai Kovalskai. Meilės slėpinys suvokiamas pirmiausia širdimi.

Prisikėlus Kristui žinome, jog kryžiaus ir perverto šono slėpinys veda į tikrąjį gyvenimą. Skaitinyje iš Petro pirmojo laiško girdime apie mus gaivinančią viltį. Tas vilties gūsis yra pokytis susitikus su Prisikėlusiuoju. Tą pasikeitimą įvykdo Dievas „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3).

Tarp „norėčiau“, „noriu“ ir „ryžtuosi“ yra didelis įsipareigojimo skirtumas. „Galbūt“ ir „tikiu“ skiria bedugnė. Tikėjimas prisikėlimu yra skiriamasis krikščionių ženklas. Tomui susitikimas su Prisikėlusiuoju buvo radikalus tikėjimo lūžis. Pasak girdėto Apaštalų darbų skaitinio, tai perkeitė ir visą Jeruzalės bendruomenę: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.“ Prisikėlęs Jėzus tarė: „Ramybė jums“ ir parodė savo žaizdas, tarsi nurodydamas, jog iš ten kyla ramybės dovana.

Prisikėlusysis yra tas pats ir vis dėlto kitoks. Nukryžiuotojo žaizdų žymės neišnyko kaip gėdingi ženklai. Prisikėlusiajam jos – pergalės ir jo tapatybės žymės. Jis nesigėdija, kad ką tik buvo pasmerktasis. Apaštalai gali pasitikėti: tai tas pats Jėzus. Vis dėlto jis tapo kitas. Ateina ir išeina durims esant užrakintoms. Durys griežtai riboja šį ir aną pasaulį, tačiau nėra kliūtis prisikėlusiam Viešpačiui. Jis yra abiejų pasaulių Viešpats. Jėzus perduoda mokiniams iš Tėvo gautąją misiją, o mokiniai savo ruožtu perduoda ją kitiems.

Jėzaus darbas tęsiamas istorijoje vis naujai perduodant siuntimą ir tradiciją. Ši nepertraukiama grandinė svarbi, kad siuntimas išliktų tikras, būtų vykdomas tokia pačia intencija ir tokio paties turinio. Jėzus – tikrasis Siuntėjas, o jo siuntimas yra galiojantis ir įpareigojantis. Prisikėlęs Kristus pirmiausia suteikia mokiniams nuodėmių išrišimo galią.

Tomo reikalavimai yra kuklūs. Vien akimis ir ranka nustatyti prisikėlusiojo tapatybę iš tikrųjų per maža. Savo išpažinimu „mano Viešpats ir mano Dievas“ Tomas smarkiai pranoksta vien paprastą supratimą. Jėzaus dievystė nėra tik protu suvokiamas dalykas. Tomas nenorėjo paklusti kitų nuomonei ir veikiausiai buvo susidaręs savo hipotezę apie Jėzaus pasirodymą. Jėzui akivaizdžiai įrodžius savo tapatybę, Tomas galiausiai prieina tą pačią išvadą kaip kiti, anksčiau už jį įtikėjusieji apaštalai. Vis dėlto nuoširdi Tomo kelionė iš abejonės į tikėjimą išlieka brangi atspara visų laikų tikėjimo ieškotojams.

Patvirtinęs Tomo tikėjimą Jėzus palaimina nemačiusius ir vis dėlto įtikėjusius. Jei aš nieko nematau, tai dar nereiškia, jog ten nieko nėra. Nevalia pasikliauti vien savo pažinimo būdu. Būtis turi daugybę aspektų ir atveria begalę būdų. Tik Dievas gali pažinti iš karto apimdamas visumą. Jėzaus žodis apie tuos, kurie įtikėjo nematę, pripažįsta tikėjimui savarankišką pažinimo galią. Kartais mums tenka ryžtis tikėti „nepaisant visko“, nepaisant juslių, net priešingai joms.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-05.pdf