Artimiausi Jėzaus žmonės geriausiai pažino jo meilę: jo motina Marija, taip pat Lozoriaus seserys Morta ir Marija iš Betanijos išsako savo širdies rūpesčius, nepateikdamos konkrečių prašymų. Jos tiki, jog pakanka pavesti visą reikalą Jėzaus meilei. Palieka Jėzui nuspręsti, kokiu būdu suteikti pagalbą. Toks santūrumas reiškia didžiulį tikėjimą. Mes savo maldose neretai iki smulkmenų Dievui nurodinėjame, ką jis turėtų nuveikti, tačiau tokia nuostata tik išduoda mūsų tikėjimo menkumą.

Nors Jėzus tvirtina, kad Lozoriaus liga „ne mirčiai“, jis vis dėlto netrukus miršta. Tačiau Lozoriaus mirtis nėra beviltiška pabaiga, ja pašlovinamas Dievo Sūnus. Kaip gali teikti garbę merdėjimo skausmai? Dievui garbę teikia ne vien klusnus kančios priėmimas, bet ir tai, kad Lozoriaus prikėlimas apreiškia būsimą galutinį mirusiųjų prikėlimą per Dievo galybę. Lozoriaus prikėlimas nuveda Jėzų ant kryžiaus; išaukštinimas ant kryžiaus yra pirmoji Jėzaus pašlovinimo pakopa.

Jėzaus delsimas atrodo visiškai nepaaiškinamas. Sužinojęs apie Lozoriaus ligą jis lieka vietoje dar dvi dienas. Svetimiems ir nepažįstamiems jis skubėjo pagelbėti net nepaisydamas šabo, o savo mylimąjį bičiulį palieka mirti. Seserims Mortai ir Marijai, kurias, pasak Rašto, Jėzus taip pat myli, taip elgdamasis užduoda sunkų rūpestį. Jis nesikišdamas leidžia įvykti baisiems ir skausmingiems dalykams. Patirdami išbandymus mes taip pat turime patikėti, kad Jėzus mums yra numatęs dar kažką daugiau. Mirtis nėra argumentas, nukreiptas prieš jo meilę, lygiai taip pat kaip Jėzaus mirtis nėra argumentas, kad Tėvas jo nemyli. Tai, ką Jėzus numato, kartais paaiškėja per keturias dienas, kartais gal per ketverius metus, o gal paaiškės tik tuomet, kai galutinai stosime jo akivaizdon.

Jėzaus pokalbis su giliai sukrėsta Morta – vienas labiausiai jaudinančių Šventajame Rašte perteiktų dialogų. Morta pradeda dviem sakiniais, išreiškiančiais sumišusį žmogišką priekaištą, tikėjimą ir prašymą. Dėvint gedulo drabužius ne visuomet prabylama apgalvotai ir santūriai. Morta iki galo nesugeba priimti to, kas yra įvykę. Ji nelaiko Lozoriaus mirties galutiniu įvykiu, kol Jėzus apie tai nieko nepasakė ar dėl to nieko nepadarė. Jos įsitikinimu, kažkas dar būtinai turi įvykti. Jėzus jai žada, kad brolis prisikels. Tačiau mirusiųjų prisikėlimas paskutiniąją dieną Mortai yra labai tolima paguoda.

Jėzus jai atsako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas” – prisikėlimas ir gyvenimas priklauso nuo manęs. Jėzus kalba ne vien apie sielos nemirtingumą, nors to ir neneigia. Jis sako, kad kiekvienas tikintysis tikėjimu įveikia mirtį. Tikėjimu jam dovanojamas amžinasis gyvenimas, nepavaldus mirties puolimui. Šis dieviškasis gyvenimas nėra biologijos ar psichologijos objektas, jis neištiriamas mokslo instrumentais, tai gryna Dievo malonės dovana.

„Ar tai tiki?“ Šiuo klausimu Jėzus iš Evangelijos kreipiasi ir į mus reikalaudamas atsakyti „taip“ arba „ne“. Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus klausia Mortos, ar ji tiki jo apreikšta tiesa, o Morta atsako išpažindama ne Jėzaus teiginio tikrumą, bet patį Jėzaus asmenį. Morta yra teisi: mes tikime ne kokiu nors dalyku, bet į patį Jėzų. „Tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus“ – jis buvo pažadėtas pasauliui ir jam apsireiškė.

Mirties akivaizdoje Jėzus taip pat nelieka bejausmis. Evangelistas Jonas rašo, kad bičiulio mirtis jį sujaudino ir nuliūdino iki ašarų. Jį jaudina taip pat jo paties jau nebetolima ir numanoma mirtis. Dievo Sūnaus būtis nesusiaurina jo žmogiškosios būties, tačiau leidžia ją dar visapusiškiau išgyventi. Būdamas vyras Jėzus verkia retai. Tačiau matydamas šventojo miesto Jeruzalės žlugimą, tautos sunaikinimą ir bičiulio mirtį Jėzus nesigėdija savo ašarų.

Žydai vis dėlto tikėjo, kad Jėzus galėjo sutrukdyti Lozoriui mirti. Tačiau sykį ištikus mirčiai joks stebukladaris bejėgis. Nė vienas nebetiki Lozoriaus prikėlimo galimybe. Kai Jėzus paprašo nuristi akmenį nuo Lozoriaus kapo, visi mano, kad jis nori dar kartą pamatyti mirusį bičiulį. Norėta jį sulaikyti ir apsaugoti nuo nemalonaus dvoko, kilusio per keturias dienas gendant lavonui. Tačiau Jėzus nesileidžia perkalbamas ir atkakliai liepia nuristi akmenį. Jis užtikrintai siekia savo tikslo, žino, ko nori ir ką daro.

Įdėmiai klausomės Jėzaus maldos balso. Labai dažnai Jėzus tyli. Daug tylos ir šioje scenoje. Tačiau po to jis garsiai prabyla, ir galime klausytis, kaip Sūnus kalbasi su Tėvu. Ši scena mus moko, kaip Dievo vaikai gali kalbėtis su savo Tėvu. Ar mes, kaip Jėzus, esame tikri, jog Dievas mus visuomet išklauso? Ar manome, kad Jėzaus, besimeldžiančio Alyvų kalne, Tėvas neišklausė? Vis dėlto išklausė: Jėzaus malda visiškai atitinka Tėvo valią.

Jėzaus įsakymas nuskamba mirusiam Lozoriui kaip miegančiam. Jėzaus žodis panašiai pasieks ir mus: prisikėlęs Jėzus nepamiršta savo mokinių ir bičiulių. Mes visi išgirsime Žmogaus Sūnaus balsą ir gyvensime.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-03.pdf